Kasvakarius trunkančius telefono pokalbius, kai ji tau: „Tu tik įsivaizduok, koks siaubas!“, o tu: „Aha, suprantu…“, nors tuo metu mindžikuoji vietoje, nes laukia nežiūrėtas serialas ir svajoji apie kvapnią vonią po sunkios dienos. O jai – kasdien „siaubas“. Kam tau to reikia?

Rytinius žodžius: „Dar penkios minutės!“ – telefonui tas pats. Arba kelkis laiku, arba nusistatyk laiką sau, o ne „iš pareigos“. Neveikia!

Įprotį trinti akis, kai jos padažytos (arba nedažyk, arba netrink – juk skauda!).

Perdėtą rūpestį, ar viską šiandien padarei idealiai (ant šaldytuvo užsirašyk „nobody is perfect“ vietoj dietos!).

Gailestį dėl praeities – sprendimų, santykių, pasirinkimų. Gailestį – velniop! Viskas buvo teisinga. Tuo metu tai buvo vienintelis sprendimas, kurį galėjai priimti. Jokio savęs kaltinimo – tik patirtis ir dėkingumas.

Mintis „o kas būtų, jeigu…“. Arba daryk, arba negalvok. Išbandyk – jei patiks, tęsk. Čiuožykla, japonų kalba, nauja pažintis, darbas, šukuosena, teatras… Rytoj padaryk bent vieną dalyką. Vietoj tuščių svarstymų.

Įprotį nuolat atsiprašinėti. Užtenka vieno nuoširdaus „atsiprašau“, jei yra priežastis. Visa kita – balastas.

Drabužius, kurie tau netinka, nepatinka, sendina ar storina – lauk! Ne „sodybai“, ne „gal kada“. Tu verta atrodyti gražiai visada.

Seną kosmetiką, nereikalingus vaistus, tuščius buteliukus – lauk. Tu nusipelnei geriausio: šviežio, kokybiško, tikro.

Pažadus „kažkada susitiksim“, „parašysiu“, „padarysiu“ ir pan. Jei tai „kabo“ ilgiau nei savaitę (gerai, dvi) ir niekas nemirė – vadinasi, nereikia. Išbrauk.

Žodžius „nemoku“ ar „nesuprantu“. Išmok, išsiaiškink, arba sumokėk tam, kas moka. Tu juk ne kompleksus augini, o sieki palengvinti sau gyvenimą.

Prisiminimus, nuo kurių kaupiasi ašaros ir dreba rankos. Jei yra – išmesk. Jei grįžta – dar kartą „delete“. Nereikia sau nuodyti gyvenimo.

Įprotį visada nusileisti, būti „gera mergaite“, tylėti, net kai tau labai svarbu, bet „ką žmonės pasakys“ – išrauk su šaknimis. Kalbėk, prašyk, reikškis – mandagiai, taktiškai, bet savo balsu. Geros mergaitės patenka į dangų, o „blogos“ – kur pačios nori.

Baimę pasenti, naujovių baimę, abejones dėl savo grožio ir vertės, netikėjimą savo laime – į sandarų maišą, sudeginti ir pelenus paleisti vėjui. Tai neveikia. Tik trukdo gyventi.

Įprotį švaistyti laiką internete – mesk dabar pat.

Perskaitysi – ir eik į lauką. Ten gera. Ten vėjas, saulė, žaluma, lietus. Eik, pakvėpuok, pasižvalgyk.

Tai gyva.
Tai veikia.