Iliustracijoje pateiktas vaizdas atskleidžia gilią tiesą. Daugelis žmonių bijo gyti, nes visa jų tapatybė yra sukurta aplink traumą. Kas jie būtų be jos? Tas nežinomybės jausmas kelia baimę.
Tačiau tai nėra tik apie pavienius žmones – tai apie mus visus. Visa žmonija nuo pat pradžių nešasi traumos tapatybę. Karai, priespauda, išdavystės, vergovė, išnaudojimas, smurtas… karta po kartos skausmas buvo perduodamas, kol tapo lęšiu, per kurį žvelgiame į pasaulį. Mes taip pripratome gyventi traumos ir aukos vaidmens paradigmoje, kad vos galime įsivaizduoti, koks galėtų būti gyvenimas už jos ribų.
Esu sutikusi žmonių, kurie laikosi įsikibę savo žaizdų – ne todėl, kad to nori, o todėl, kad nežino, kas būtų be jų. Aukos tapatybė jiems tapo atrama, nors tuo pačiu neleidžia judėti pirmyn. Ir vis dėlto būtent šį virsmą dabar išgyvena žmonija. Į paviršių kyla mūsų šešėliai, kad pagaliau galėtume su jais susidurti.
Mes negimėme palūžę. Gimėme švytintys, nuostabūs, gražūs, stiprūs ir beribiai. Tačiau indoktrinacija, baimė, manipuliacijos ir, taip – tikros skausmo bei netekčių patirtys, pamažu užgesino tą šviesą, kol pamiršome, kas iš tiesų esame. Mes susitraukėme po patirtų įvykių našta, kol pati trauma tapo mūsų tapatybe.
Dabar atėjo laikas nusimesti šiuos sluoksnius. Nustoti leisti randams mus apibrėžti. Prisiminus tikrąją savo esmę – dieviškas būtybes su begaliniu potencialu. Tik tuomet galėsime pradėti kurti ir patirti pasaulį, apie kurį tyliai svajojame.
Gijimas nėra tik asmeninis – jis yra kolektyvinis. Ir tą akimirką, kai išdrįstame įsivaizduoti gyvenimą už traumų ribų, atveriame duris į naują pasaulį.
Mes esame tie, kurie čia tam, kad nutrauktų šią grandinę.
Skaityti komentarus