Pasaulis, kuriame gyvename, labai sekina. Jis dažnai būna nedėkingas. Kartais pavargstama vien nuo to, kad tenka jame gyventi. Pavargstama per daug mylėti, rūpintis, duoti pasauliui, kuris, atrodo, nieko neduoda atgal. Pavargstama nuo neapibrėžtumo. Nuo pilkų kasdienių dienų.
Kadaise buvote kupini šviesių vilčių, optimizmas nusverdavo cinizmą, buvote pasirengę duoti vėl ir vėl. Tačiau sudaužyta širdis, neištesėti pažadai, neįgyvendinti planai – visa tai pamažu grąžino jus iš svajonių į realybę. Pasaulis ne visada buvo jums geras, jūs prarasdavote daugiau nei laimėdavote, o dabar, atrodo, visai nebeliko įkvėpimo bandyti dar kartą. Aš jus suprantu.
Tiesa ta, kad visi mes pavargstame. Kiekvienas iš mūsų. Sulaukę tam tikro amžiaus, tampame tarytum sudaužytų širdžių ir ilgesio kupinų sielų armija, desperatiškai ieškančia harmonijos. Norime daugiau, bet esame pernelyg pavargę to prašyti. Mums nepatinka vieta, kurioje šiuo metu esame, tačiau per daug bijome pradėti viską iš naujo. Turėtume rizikuoti, bet baiminamės, kad viskas aplink gali sugriūti. Galiausiai nesame tikri, kiek dar kartų pajėgsime pradėti nuo pradžių.
Dar viena tiesa – mes pavargome vieni nuo kitų. Pavargome nuo žaidimų, kuriuos žaidžiame, nuo melo, kurį sakome, nuo neapibrėžtumo, kurį vieni kitiems kuriame. Nenorime dėvėti kaukių, bet ir likti naiviais kvailiais nenorime. Todėl tenka vaidinti mums nemėgstamus vaidmenis ir apsimesti kažkuo kitu, nes nesame tikri dėl savo pasirinkimų.
Žinau, kaip sunku tęsti pradėtus darbus ar bandyti vėl ir vėl, kai vidinės jėgos senka. Tie optimistiniai idealai, kuriuos kadaise taip branginote, dabar gali atrodyti beviltiški ar net naivūs. Tačiau jei jau esate taip arti pasidavimo, labai prašau – pabandykite dar kartą. Iš visų jėgų.
Mes esame daug stipresni ir gyvybingesni, nei patys įsivaizduojame – tai neginčijama tiesa. Galime duoti daugiau meilės, daugiau vilties ir daugiau aistros, nei duodame dabar. Tiesiog dažnai norime greitų rezultatų ir pasiduodame, jei nematome greito poveikio. Nusiviliame nesulaukę atsako ir paprasčiausiai nustojame stengtis.
Supraskite – nė vienas negalime būti įkvėpti kiekvieną dieną. Visi išsenkame. Visi nusiviliame. Visi pavargstame. Tai, kad pritrūkote jėgų ir pavargote nuo gyvenimo, dar nereiškia, kad stovite vietoje. Kiekvienas žmogus, kuriuo kada nors žavėjotės, bent kartą jautėsi pralaimėjęs siekdamas savo svajonės. Tačiau tai nesutrukdė jam pasiekti savo tikslų. Neleiskite sau pasiduoti – kad ir ką bedarytumėte: ar kasdienę rutiną, ar didelius ir svarbius planus.
Kai pavargstate – judėkite lėtai. Judėkite ramiai, neskubėdami. Tačiau nesustokite.
Jūsų nuovargis turi visiškai suprantamas priežastis. Jūs pavargote todėl, kad daug ką keičiate ir daug darote. Pavargote todėl, kad augate. Ir vieną dieną tas augimas iš tiesų vėl įkvėps jus gyventi.
Skaityti komentarus