Kai gyvenimą pradeda gyventi autopilotas

Autopilotas patogus tuo, kad nereikia nuolat rinktis. Galime tiesiog daryti tai, ką daro aplinkiniai, siekti to, kas laikoma sėkme, ir vykdyti tai, ko iš mūsų tikimasi. Iš pirmo žvilgsnio gyvenimas juda pirmyn, tačiau viduje gali vis labiau stiprėti jausmas, kad gyvename ne visai savo gyvenimą. Dirbame darbą, kuris mūsų nebedžiugina, perkame daiktus, kurių iš tiesų nereikia, siekiame pripažinimo ir nuolat lyginame save su kitais.

Ilgainiui atsiranda keistas prieštaravimas: turime vis daugiau, bet jaučiamės vis tuštesni. Daugiau veiklos, bet mažiau džiaugsmo. Daugiau informacijos, bet mažiau aiškumo. Daugiau galimybių, bet vis sunkiau suprasti, kurios iš jų iš tikrųjų yra mūsų.

Tai ir yra viena iš gyvenimo autopilotu pasekmių – mes tampame labai užsiėmę savo gyvenimo aptarnavimu, tačiau vis mažiau jame dalyvaujame.

Svetimas žemėlapis neparodys jūsų kelio

Vartotojiška kultūra mums siūlo paruoštą laimės formulę: kai turėsiu daugiau pinigų, kai pasieksiu tam tikrą rezultatą, kai nusipirksiu tai, apie ką svajoju, kai atrodysiu taip, kaip noriu, tuomet pagaliau būsiu laimingas. Tačiau problema ta, kad „pakankamai“ nuolat tolsta. Vos pasiekę vieną tikslą, iš karto matome kitą.

Taip galime praleisti metų metus laukdami gyvenimo, kuris prasidės „vėliau“. Kai turėsime daugiau. Kai pasieksime. Kai pagaliau galėsime sau leisti. Kai tapsime tokie, kokiais norime būti.

Tačiau gyvenimas vyksta dabar. Ir jeigu visa mūsų energija nukreipta į tai, ką dar turime gauti, galime nepastebėti to, ką jau turime ir kas iš tiesų mus maitina.

Kiekvieno žmogaus kelias yra skirtingas. Vienam laimė gali būti didelis verslas ir nuolatinis judėjimas, kitam – nedidelis namas gamtos apsuptyje. Vienam reikia miesto, kitam – tylos. Vienam svarbus materialus komfortas, kitam – laisvė ir galimybė kurti. Todėl svetimas žemėlapis niekada negali tiksliai parodyti kelio, kuris skirtas mums.

Kodėl autopilotas taip išsekina?

Kai gyvename pagal svetimus lūkesčius, savo energiją naudojame ne tam, kad kurtume gyvenimą, kuris mums iš tikrųjų patinka, o tam, kad išlaikytume tam tikrą įvaizdį. Turime atrodyti sėkmingi, neatsilikti, įrodyti, patikti, suspėti. Kartais net nepastebime, kiek daug jėgų skiriame tam, kad aplinkiniams atrodytume taip, kaip, mūsų manymu, turėtume atrodyti.

Todėl žmogus gali būti pavargęs ne nuo paties gyvenimo, o nuo nuolatinio bandymo gyventi ne taip, kaip jam natūralu.

Jis tampa panašus į voverę rate: bėga vis greičiau, tačiau vis dar lieka toje pačioje vietoje. Ir kuo greičiau bėga, tuo sunkiau sustoti, nes sustojus tektų pažvelgti į save ir pripažinti, kad galbūt pasirinktas kelias nėra savas.

Būtent todėl kartais pats svarbiausias gyvenimo veiksmas yra ne dar vienas pasiekimas, o sustojimas ir nuoširdus klausimas: „Jeigu man nereikėtų niekam nieko įrodinėti, kaip aš iš tikrųjų norėčiau gyventi?“

Kelias atgal į save prasideda nuo kūrimo

Jeigu vartojimas yra tai, ką pasiimame iš pasaulio, kūryba yra tai, ką į jį įdedame. Ir čia visai nesvarbu, ar mokame piešti, rašyti ar muzikuoti. Kurti galima beveik viską: vakarienę, sodą, jaukius namus, straipsnį, knygą, verslą, projektą ar santykius, kuriuose kitam žmogui gera būti.

Kūryba prasideda tada, kai nustojame tik rinktis iš to, ką jau sukūrė kiti, ir patys kažką įnešame į pasaulį. Tuomet turime pradėti rinktis: kokios spalvos, kokios formos, kokio skonio, kokių žodžių noriu? Kas man gražu? Kas man svarbu? Ką noriu pasakyti? Ką noriu sukurti?

Atrodo, paprasti klausimai, tačiau būtent per juos pamažu atsiranda ryšys su savimi.

Kurdami susitinkame su savimi

Kai kuriame, nebegalime pasislėpti už svetimų pasirinkimų. Kūryba reikalauja mūsų pačių dalyvavimo. Ji verčia pajusti savo skonį, išgirsti savo mintis, priimti sprendimus ir kartais net suklysti.

Todėl kūryba tampa savotišku veidrodžiu. Per tai, ką kuriame, galime geriau suprasti, kas esame. Atsiskleidžia mūsų jautrumas, vertybės, vaizduotė, smalsumas ir gebėjimai, kurių galbūt ilgą laiką net nenaudojome.

Tada pamažu prisimename, kad esame kur kas daugiau nei mūsų pareigos, profesija, socialinis statusas ar daiktai, kuriuos turime. Esame žmonės, turintys gebėjimą kažką sugalvoti, sukurti ir palikti pasaulyje dalelę savęs.

Kūryba grąžina gyvenimo skonį

Yra didelis skirtumas tarp stebėti, kaip gyvena kiti, ir pačiam kurti savo gyvenimą. Galime valandų valandas žiūrėti į kitų keliones, namus, santykius ir pasiekimus, tačiau tai dar nereiškia, kad patys gyvename.

Kūryba sugrąžina mus į dabartį. Kai kažką gaminame, rašome, sodiname, projektuojame ar kuriame, turime būti čia. Mintis virsta veiksmu, jausmas – forma, idėja – realybe. Ir atsiranda labai svarbus pojūtis: „Aš galiu.“

Kūryba taip pat leidžia išreikšti tai, ko kartais nesugebame pasakyti žodžiais. Nerimą galima paversti darbu, liūdesį – muzika ar tekstu, pyktį – fizine veikla, o vidinį chaosą – kažkuo gražiu ir prasmingu. Todėl kūryba gali tapti ne tik saviraiška, bet ir būdu susigrąžinti vidinę tvarką.

Ateityje mūsų unikalumas bus dar svarbesnis

Pasaulis sparčiai keičiasi. Profesijos transformuojasi, technologijos perima vis daugiau užduočių, senos taisyklės ne visada veikia taip, kaip veikė anksčiau. Todėl vis svarbesnis tampa ne vien gebėjimas vykdyti instrukcijas, bet ir gebėjimas mąstyti, kurti, prisitaikyti, matyti galimybes ir pasiūlyti tai, ko dar nėra.

Mūsų unikalumas tampa savotišku kapitalu. Tai, ko negali tiksliai pakartoti kitas žmogus – mūsų patirtis, požiūris, jautrumas, vaizduotė, gebėjimas jungti skirtingus dalykus – gali tapti didžiausia mūsų stiprybe.

Todėl ateičiai svarbu ne tik išmokti daugiau, bet ir geriau pažinti save. Suprasti, kas mus įkvepia, kas suteikia energijos ir ką norime įnešti į pasaulį.

Galbūt jūsų kelias prasideda nuo labai mažo dalyko

Nebūtina iš karto keisti viso gyvenimo. Kartais pakanka pradėti nuo vieno mažo dalyko, kurį norisi sukurti vien todėl, kad jis jums įdomus.

Parašykite tekstą. Pasodinkite gėlę. Pagaminkite vakarienę. Nupieškite. Sutvarkykite namų kampelį taip, kad jame būtų gera. Išmokite naują amatą. Sukurkite idėją, kuri jau seniai sukasi galvoje. Padarykite kažką savo rankomis.

Ir stebėkite save: kas jus įtraukia? Kada pamirštate laiką? Kas suteikia energijos, o ne ją atima? Kas verčia jus jaustis gyvais?

Kartais savo kelią atrandame ne tada, kai bandome iš karto suprasti visą savo gyvenimo paskirtį, o tada, kai pradedame daryti tai, kas mus iš tikrųjų gyvina.

Galime daugelį metų vaikščioti svetimu žemėlapiu ir stebėtis, kodėl nejaučiame gyvenimo džiaugsmo. Vartojimas gali suteikti patogumo, tačiau vien vartodami mes neatrandame, kas esame. Kūrimas grąžina mus į save.

Kai nustojame tik vartoti ir pradedame kurti, tampame nebe stebėtojais, o savo gyvenimo dalyviais. Galbūt todėl kelias į save prasideda ne nuo didžiulio sprendimo, o nuo labai paprasto klausimo: „Ką aš noriu sukurti šiandien?“ Nes ten, kur prasideda kūryba, dažnai prasideda ir tikrasis gyvenimo skonis.