Apie viską pasikalbame. Tik ne apie save

Emocinis atstumas retai atsiranda per vieną dieną. Dažniausiai jis į santykius įslenka beveik nepastebimai. Kas nupirks pieno? Kada grįši? Reikia sumokėti už elektrą. Kas paims vaiką? Ką valgysime vakarienei? Nepamiršk rytoj paskambinti. Pokalbių gali būti daug, kartais nuo ryto iki vakaro, tačiau po kurio laiko paaiškėja, kad juose beveik nebeliko dviejų žmonių.

Nebeklausiame vienas kito, kaip iš tikrųjų jaučiamės. Nebepasakojame, kas mus išgąsdino, nudžiugino ar sujaudino, nebesidalijame keistomis mintimis, svajonėmis ir abejonėmis. Santykiai gali tapti puikiai veikiančia buitine sistema, kurioje viskas sustyguota, tačiau iš jos pamažu pasitraukia artumas. Ir vieną dieną gali suprasti, kad puikiai žinai, ką šis žmogus mėgsta valgyti vakarienei, tačiau jau seniai nežinai, apie ką jis svajoja.

Kai svarbiausių dalykų partneriui nebepasakoji

Vienas ryškiausių emocinio nutolimo ženklų – ne tai, kad nebeturite apie ką kalbėti. Daug svarbiau pastebėti, kam pirmiausia norisi paskambinti, kai nutinka kažkas svarbaus. Gavote puikią naujieną, kažkas jus įskaudino, išgirdote mintį, kuri sukrėtė, nerimaujate dėl rytojaus arba jums kilo beprotiška idėja – kas yra tas žmogus, kuriam pirmiausia norisi visa tai papasakoti?

Jeigu partneris vis rečiau yra tas žmogus, tai dar nebūtinai reiškia santykių pabaigą, tačiau gali būti ženklas, kad tarp jūsų atsirado atstumas. Ypač skaudu, kai nustojame dalytis ne todėl, kad neturime ką pasakyti, o todėl, kad jau iš anksto numanome atsakymą: „Nesąmonė“, „Tu vėl viską sureikšmini“, „Ko čia nervintis?“, „Man ir taip problemų užtenka.“ Po kelių tokių pokalbių žmogus išmoksta tylėti, o ilgainiui net nebejaučia noro pradėti kalbėti. Kartais būtent nuo šios tylos prasideda tikroji vienatvė dviese.

Artumas nėra vien buvimas kartu

Galima kartu praleisti labai daug laiko ir vis tiek nebūti arti. Emocinis artumas atsiranda tada, kai šalia kito žmogaus galime būti ne tik linksmi, stiprūs ir patogūs, bet ir pasakyti, kad mums sunku, kad bijome, nežinome, ką daryti, pasiilgome artumo ar jaučiame, jog santykiuose kažkas pasikeitė. Dar svarbiau žinoti, kad už tokį atvirumą nebūsime išjuokti, sumenkinti ar nubausti tyla.

Todėl artumas nėra vien geri pokalbiai ar daug kartu praleisto laiko. Tai jausmas, kad mano vidinis pasaulis kitam žmogui rūpi. Kai šio jausmo nebelieka, net ir ilgametėje partnerystėje galima pradėti jaustis taip, lyg gyventum su žmogumi, kuris puikiai pažįsta tavo kasdienybę, tačiau beveik nebepažįsta tavęs.

„Mes juk nesipykstame“

Kartais poros konfliktų nebuvimą pateikia kaip įrodymą, kad santykiuose viskas gerai. Tačiau tai nebūtinai reiškia artumą. Kartais žmonės nebesipyksta todėl, kad pagaliau išmoko vienas kitą suprasti, o kartais – todėl, kad tiesiog nustojo bandyti būti suprasti.

Kam pradėti pokalbį, jeigu jis vis tiek niekur nenuves? Kam sakyti, kas skauda, jeigu kitas ims gintis? Kam aiškinti, ko trūksta, jeigu tai jau buvo sakyta dešimt kartų? Pamažu į santykius gali ateiti ramybė, tačiau ne visada tai yra taika. Kartais tai tiesiog kapituliacija: žmogus nebesiginčija, nebeprašo, nebesitiki ir pradeda gyventi savo gyvenimą šalia kito žmogaus.

Pavojingiausia, kai prie vienatvės pripranti

Iš pradžių emocinio artumo trūkumas skauda, tačiau žmogus turi nuostabų gebėjimą prisitaikyti net prie to, kas jam nėra gera. Jis randa žmonių, su kuriais gali pasikalbėti, susikuria savo veiklas, daugiau dirba, skaito, sportuoja, keliauja ir vis rečiau laukia partnerio dėmesio. Savaime tai nėra blogai – nė vienas žmogus neturėtų būti visas mūsų pasaulis.

Problema prasideda tuomet, kai partnerystėje nebelieka beveik nieko, kuo norėtume dalytis būtent su tuo žmogumi. Tada gali atsitikti keistas dalykas: santykiai tampa vis ramesni, o atstumas tarp dviejų žmonių – vis didesnis. Jie netgi gali puikiai sutarti, tvarkyti bendrus reikalus ir beveik nesipykti, tik kaip du žmonės jau beveik nebesusitikti.

Kodėl būnant vienam kartais mažiau vieniša?

Kai esame vieni, mūsų vienatvė bent jau suprantama. Šalia nėra žmogaus, kuris šiuo metu galėtų apkabinti, išklausyti ar paklausti, kaip jaučiamės. Tačiau vienatvė santykiuose turi dar vieną sluoksnį – nepatenkinto artumo lūkestį. Šalia yra žmogus, į kurį teoriškai galėtum atsiremti, bet nebesiremi. Yra ranka, kuri galėtų paliesti, tačiau neliečia. Yra žmogus, kuriam norėtum kažką papasakoti, tačiau jau nebesakai.

Todėl kartais būti vienam iš tiesų gali būti lengviau nei jaustis vienam dviese. Būdamas vienas žmogus bent jau nemato šalia savęs to, ko nuolat ilgisi. O santykiuose partnerio fizinis buvimas gali dar labiau išryškinti emocinį nebuvimą.

Ne kiekvienas atstumas reiškia, kad meilė baigėsi

Gyvenime būna laikotarpių, kai poros natūraliai nutolsta. Maži vaikai, ligos, rūpinimasis senstančiais tėvais, finansiniai sunkumai, pervargimas ar karjeros iššūkiai gali sunaudoti didžiąją dalį emocinių resursų. Kartais santykiai nemiršta – jie tiesiog ilgą laiką lieka be dėmesio.

Todėl pajutus vienatvę nebūtina iškart daryti išvados, kad meilė baigėsi. Galbūt prasmingiau paklausti, kada nustojome iš tikrųjų vienas kitą pasiekti. Gal vienas ilgai jautėsi neišgirstas, kitas buvo taip įklimpęs į savo problemas, kad nebepastebėjo partnerio, o gal per daugelį metų prisikaupė nuoskaudų, apie kurias niekas nebenori kalbėti. Kartais priežastis dar paprastesnė – žmonės tiesiog nustoja būti smalsūs vienas kitam, nes ima manyti, kad po daugelio metų jau viską žino.

Pradėkite ne nuo kaltinimo, o nuo tiesos

Kai ilgai skauda, labai lengva pradėti pokalbį kaltinimu: „Tu manęs visiškai nepastebi“, „Tau niekas nerūpi“, „Su tavimi neįmanoma kalbėtis.“ Tokie žodžiai suprantami, tačiau dažniausiai jie išprovokuoja gynybą ir dar labiau uždaro duris, kurias norėjome atverti.

Kartais daug daugiau gali pakeisti paprasta tiesa: „Aš šalia tavęs jaučiuosi vieniša“ arba „Man tavęs trūksta, nors tu esi šalia.“ Tokiuose žodžiuose nėra nuosprendžio, tik kvietimas pamatyti, kas vyksta tarp dviejų žmonių. Tuomet verta kalbėti ne tik apie tai, ko partneris nedaro, bet ir apie tai, ko iš tiesų ilgitės – daugiau pokalbių, prisilietimų, bendro laiko be telefonų, nuoširdaus klausimo „kaip tu?“, bendrų planų, juoko, pasimatymų, sekso ar paprasčiausio švelnumo. Žmogui daug lengviau suprasti, ko jūs ilgitės, negu iš kaltinimų atspėti, ką jis daro ne taip.

Artumą kartais tenka kurti iš naujo

Ilgalaikiuose santykiuose neužtenka vieną kartą tapti artimiems ir tikėtis, kad šis ryšys savaime išliks visą gyvenimą. Žmonės keičiasi. Tas, su kuriuo pradėjote gyventi prieš dešimt ar dvidešimt metų, šiandien nebėra visiškai tas pats žmogus, tačiau ir jūs jau esate kitoks.

Todėl vienas svarbiausių ilgų santykių gebėjimų yra ne tiek gerai pažinoti savo partnerį, kiek nenustoti jo pažinti. Kartais verta iš naujo paklausti, apie ką jis dabar svajoja, ko bijo, ko nebenori, ką norėtų pakeisti, kas pastaruoju metu jam teikia džiaugsmo ir koks gyvenimas šiandien atrodo prasmingas. Artumas nebūtinai grįžta per dideles romantiškas keliones ar dovanas. Kartais jo pradžia būna dvidešimt minučių nuoširdaus pokalbio, kurio metu telefonai padėti į šalį ir abu žmonės iš tiesų klausosi.

Tačiau santykių vienas žmogus atkurti negali

Galima pradėti pokalbį, keisti savo elgesį, rodyti daugiau dėmesio, pasiūlyti daugiau laiko kartu ar ieškoti porų konsultanto pagalbos. Tačiau vienas žmogus negali sukurti abipusio artumo. Tam reikia dviejų žmonių noro ne tik išsaugoti santykių formą, bet ir vėl susitikti jų viduje.

Jeigu vienas nuolat bando priartėti, o kitas kiekvieną bandymą atstumia, išjuokia, ignoruoja arba aiškiai parodo, kad santykio keisti nenori, klausimas pamažu keičiasi. Užuot vis klausus „kaip man dar labiau pasistengti?“, tenka paklausti savęs, ar man pakanka tokio santykio, koks jis yra šiandien. Tai sunkus klausimas, tačiau kartais jis daug sąžiningesnis už metų metus puoselėjamą viltį, kad vieną rytą kitas žmogus savaime taps artimesnis.

Kartais labiausiai ilgimės ne žmogaus, o savęs šalia jo

Emocinė vienatvė turi dar vieną skaudžią pusę. Kartais ilgimės ne tik to žmogaus, koks jis buvo santykių pradžioje, bet ir savęs, kokie buvome šalia jo. Tos savęs, kuri daug juokėsi, pasakojo, laukė vakaro kartu, norėjo prisiglausti, turėjo smalsumo ir tikėjo, kad bus išgirsta.

Todėl galbūt verta savęs paklausti ne tik, kur dingo mūsų artumas, bet ir kur šiuose santykiuose dingau aš. Tikras artumas nėra vien turėti žmogų šalia – tai galėti šalia jo būti gyvam: kalbėti, jausti, juoktis, liūdėti, keistis, būti išgirstam ir pačiam girdėti.

Jeigu dviese jaučiatės vienišesni negu būdami vieni, šio jausmo nereikėtų nei gėdytis, nei skubėti paneigti. Jis gali sakyti, kad santykiams reikia daugiau dėmesio, nuoširdaus pokalbio ar pagalbos. O kartais jis kviečia užduoti daug sunkesnį klausimą: ar mes vis dar esame kartu todėl, kad renkamės vienas kitą, ar tik todėl, kad jau seniai esame kartu?