°C
      2024 03 29 Penktadienis

      Kaip kritikuoti ir neįžeisti?

      Nuotrauka: Pixabay nuotr.

      2018-05-28 15:00:00
      Deja, bet girdėti kritikos žodžius – nėra itin malonu... O jei toji kritika kaip reikiant „gelianti“ nelyginant arši širšė, tuomet, josios geluonį be galo sunku ištraukti... Bet, žmogui neišsakant jokios kritikos ar kritiškų pastabų, tarsi neleidžiam jam tobulėti, augti ir tiesiog pažinti tikrąjį gyvenimo skonį.

      Kas didžiausi kritikai? Ogi artimiausios aplinkos žmonės, tai – ir tėvai, ir mylimas žmogus, ir darbo vadovas ar bendradarbis, taipogi - ir draugai ar net eiliniai pažįstami... net ir jie įsigudrina pažerti mums (kartais net visai nepelnytos) kritikos... ir tokios kritikos, kad, būna, nėra akių kur dėti. Galbūt „teisingieji kritikai“ jaučiasi pranašesni, daugiau žiną ir mano esą visa ką suprantantys geriau? Gal ir taip, bet juk tam tikroms pastaboms išsakyti užtektų ir taktiško paaiškinimo, motyvuotų teiginių?.. Daug ką galima išsakyti gražiai, pagrindžiant savo nuomonę ir parodant žmogui, kad mes jam nenorime nieko blogo, kad jis nepriimtų visko pažodžiui tiesmukai. Paprasčiausia kritikos priėmimui ir josios suvokimui derėtų pasitelkti šiek tiek lengvos ironijos ar sarkazmo, tiesiog į visa tai pažiūrėti kitu kampu – kaip stebėtojui.

      „Užgauli“ ir neigiamą atspalvį turinti kritika labai dažnai griauna tarpusavio draugystę, tada net ir bandymas „užglaistyti“ pernelyg „aštrią“ kritiką – bergždžias ir... nieko gera nežadantis veiksmas. Galvokime, ką, kaip ir kam sakome savąją nuomonę! Ypač, kai nesame tikri, ar teisingai supratome visą situaciją, jos aplinkybes ir apskritai – tikslą.

      Išvada – kritikos pliūpsnis niekada nėra labai laukiamas, bet, jei toji kritika yra motyvuota, teisinga, gal net ir pamokanti – šaunu! Bet atminkim, visi esam žmonės, todėl pirma pagalvokime, o jau po to išsakykime vienus ar kitus žodžius…

      Jei pažeriama kritika yra pernelyg neigiama, tai ji – po truputį gali naikinti žmogaus savigarbą. O ją gi šitaip sunku palaikyti ir… išlaikyti. Kiek tai kainuoja daug pastangų…

      Kartais, norint išsaugoti savąją savigarbą tenka nenorom “perlipti” per save ir daug ko atsisakyti… vardan to, kad būtum teisingai suprastas ir nenužvelgtas piktu ar net buku bejausmiu žvilgsniu… Tai – nemalonu!

      Beje, yra labai teisingas posakis – “Kaip pats jautiesi gerai, nėra ir poreikio ar noro kituose ieškoti trūkumų”!

      Siūlyčiau vadovautis Erich’o Fromm’o mintimis. Jis teigia, kad būtent duodamas žmogus išgyvena stipriau tą buvimą Žmogumi. “Mes dovanojame visa tai, kas mumyse yra gyva – savo susidomėjimą, savo supratimą, savo žinojimą, savo humorą, savo Gerumą. Šitaip elgdamiesi sustipriname ir jų, ir savo gvyybingumo jausmą. Nuoširdaus ir nesavanaudiško davimo dėka mes subtiliau jaučiame Gyvenimą ir pažįstame tikrąjį džiaugsmą.” Tad, rodos, įžūliąjai kritikai čia vietos kaip ir nebėra…

      Niekas  juk nesam tobulas, tad nesmerkime ir bereikalingai nekritikuokime kitų. Nežinome, kas ir kam kokią įtaką turėjo,  o pirminis impulsas pažerti kritikos – dažnai būna apgaulingas, o vėliau – ir pasigailėtinas. Būkime atidūs!

      Skaityti komentarus