Kasdienybė turi savo struktūrą. Ji aiški, nuspėjama, su vaidmenimis, rutina ir atstumais, kurie padeda išvengti per didelio emocinio artumo. Šventinis laikotarpis šią struktūrą suardo. Keičiasi dienotvarkė, išauga lūkesčiai, žmonės daugiau laiko praleidžia kartu, dažnai ankštoje erdvėje. Visa tai tampa tarsi padidinamuoju stiklu tam, kas santykiuose jau seniai buvo, bet nebuvo įvardyta.

Per šventes ypač lengvai sprogsta ilgai kauptos emocijos. Neišsakytos nuoskaudos, nutylėtas pyktis, nepasitenkinimas ar neišpildyti lūkesčiai staiga randa progą pasireikšti. Kartais pakanka smulkmenos – ne taip pasakytos frazės, kritikos dėl maisto ar juoko netinkamu momentu – ir vidinė įtampa prasiveržia. Dažnai konfliktas atrodo kilęs „čia ir dabar“, tačiau jo šaknys slypi daug giliau.

Šventės taip pat išryškina lūkesčių problemą. Norime, kad visi būtų geri, supratingi, dėkingi, laimingi. Tikimės, kad artimieji elgsis „kaip reikia“, o mes patys atitiksime „tobulos šeimos“ paveikslą. Tačiau kuo daugiau idealų, tuo didesnis nusivylimas, kai realybė neatitinka vaizdinio. Žmogus pavargsta ne nuo švenčių, o nuo bandymo jas padaryti tokias, kokios jos „turėtų būti“.

Ilgesnis švenčių laikotarpis emociškai sunkesnis ir todėl, kad nėra įprastų išėjimų. Darbas, veiklos, įsipareigojimai kasdienybėje leidžia išsisklaidyti, pabūti atskirai, atgauti vidinę pusiausvyrą. Per šventes dažnai jaučiamas spaudimas „būti kartu visą laiką“, o tai ne visiems natūralu. Net ir mylintys žmonės turi skirtingus poreikius artumui, tylai, poilsiui.

Norint nesusigadinti santykių per šventes, pirmiausia verta leisti sau realistiškumą. Šventės nėra stebuklingas mygtukas, kuris automatiškai išgydo santykius. Jei tarp žmonių yra įtampos, jos neišnyks vien todėl, kad ant stalo dega žvakės. Tačiau jos gali būti pastebėtos ir švelniai paleistos, jei atsiranda nuoširdumas ir atjauta.

Labai svarbu stebėti savo būseną. Nuovargis, alkis ar persivalgymas, per didelis stimuliavimas, alkoholis – visa tai stiprina emocines reakcijas. Kartais konfliktas kyla ne dėl kito žmogaus, o dėl to, kad mes patys jau peržengėme savo ribas. Mokėjimas laiku pasitraukti, išeiti pasivaikščioti, pabūti tyloje ar tiesiog pasakyti „man dabar reikia pauzės“ yra brandos ženklas, o ne egoizmas.

Taip pat verta prisiminti, kad ne viską reikia išsakyti per šventes. Tai nėra geriausias laikas „išsiaiškinti viską iki galo“. Jei jaučiate, kad tema per jautri, geriau ją atidėti. Kartais didžiausia dovana santykiams – ne tiesa, pasakyta bet kokia kaina, o išmintis pasirinkti tinkamą laiką.

Šventės gali tapti ne konflikto, o supratimo erdve, jei sumažiname lūkesčius ir padidiname sąmoningumą. Jei renkamės ne kovoti, o stebėti. Ne įrodyti, o išgirsti. Ne reikalauti, o pasirūpinti savimi.

Galbūt švenčių tikslas nėra tobula harmonija. Gal jų prasmė – parodyti, kur santykiuose esame iš tikrųjų. Ir jei tai pamatę pasirenkame daugiau švelnumo sau ir kitiems, šventės tampa ne išbandymu, o galimybe augti.