Savigraužą praktikuojantys mano, jog jie taip save baudžia už blogus savo pasirinkimus, bet tuo pačiu, jie baudžia ir visus kitus, nesuteikdami jiems to, ką galėtu, jei vietoje graužaties, stengtųsi elgtis taip, kad kompensuoti padarytas žalas, o gal netgi jas įprasminti dešimtgubu gėriu, kuris gimsta iš nuoširdžių pastangų.

Kas aš toks, kad kitiems patarinėti?

Aš gi lygiai toks, kaip ir visi, bet vietoje gražaties, pasirinkau daryti kažką, nuo ko žmonių veiduose susiformuoja šypsena.

Galiu svajoti, jog žmonės galėtų būti tokie, arba anokie, tačiau kodėl turėčiau norėti, kad jie nustotų būti savimi?

Nes jei priimu juos tokiais, kokie yra, vadinasi jie jau dabar yra teisingi.

Tiesa ir tame, jog nuo kai kurių laikausi atstumo, bet ne todėl, kad jie neteisūs.
Tiesiog keistai jaučiuosi jų tiesoje ir neignoruoju savo pojūčių.

Mano pasirinkimas mane apsaugo nuo svetimos mano vertybėms graužaties, kuri lyg actas, darko mano savijautą.

Nesigraužkime, darykime gerus darbus.

Ir nesileiskime būti graužiamiems, nes tai labai stipriai trumpina gyvenimą ir širdies kelią paverčia šunkeliu....