Atėjus advento laikotarpiui, mes vis dažniau susimąstome apie tuos, kurių kartais net nepastebime savo kasdienybės bėgime. Prisimename artimuosius, kuriems jau seniai neskambinome. Tada imame telefono ragelį ir su šiokiu tokiu gėdos prieskoniu nedrąsiai tariame: „Labas. Čia aš... Atsiprašau, kad ilgai Tau neskambinau... “ Tai laikas, kuris yra skirtas trumpam sustoti, apvalyti savo sielą nuo susikaupusio purvo ir paruošti save kūdikėlio Jėzus atėjimui. Atėjimui Karaliaus, kuris vėliau mirs ant kryžiaus už mūsų visų nuodėmes.
Adventas - ypatingai magiškas laikas, kurio metu mes bandome į savo vidų pažvelgti kitomis akimis. Daugelis mūsų (tarp jų ir aš) išsikeliame pažadus sau, kuriuos prižadame įvykdyti per visą adventinį laikotarpį. O tikslų turime visokių. Vieni pasižada padaryti nors vieną gerą darbą per dieną, kiti - kad kiekvieną sekmadienį nueis į Bažnyčią ir dar daugybę įvairiausių pažadų. Mes klausiame savęs: ar aš viską darau tinkamai? Kur man dar reikia pasitempti? Bendraudami su kitais mes irgi tampame šiek tiek kitokie: dažniau šypsomės, nebijome pasakyti: o, kaip šauniai šiandien atrodai!
Papasakosiu istoriją, kaip aš pati savo gyvenimo kasdienybėje liudiju kitiems, jog gera daryti gerą ir kad Adventas yra būtent tas laikas...
Šios savaitės pradžioje ėjau į parduotuvę pirkti pieno. Atrodytų nieko ypatingo, tiesa? Tačiau man ta kelionė buvo šiek tiek kitokia. Priėjusi prie parduotuvės durų pamačiau senjorę. Ji stovėjo pasirėmusi lazdute, ištiesusi sušalusį delną, o jame, kaip dabar prisimenu, gulėjo dviejų, penkių ir dešimties centų monetos. Pažvelgus dar kartą, mano žvilgsnis sustojo ties jos akimis. Jose išvydau susitvenkusias ašaras, kurios rodė, kad senolė tikrai ne iš gero gyvenimo stovi čia ir šąla. Nieko nelaukusi čiupau piniginę ir ištraukiau dviejų eurų monetą. Priėjau prie jos, įspraudžiau į delną monetą ir dar kartą pažvelgiau į ją. Pamačiau jos akyse nebylų „AČIŪ“ ir tada pamažu nužingsniavau į parduotuvę. Vaikščiodama vis galvojau apie ją, o prieš akis iškildavo tos akys, kupinos nevilties ir nebylaus pagalbos šauksmo... Bet pasirodo Dievas man tą dieną buvo paruošęs dar vieną užduotį.
Tik išėjusi iš prekybos centro pamačiau aikštelėje stovintį automobilį. Vairuotojo vietoje sėdėjo vyresnio amžiaus vyriškis, o senjorė iš kitos pusės bandė vargais negalais įlipti į automobilį. Pastebėjau, kad moteris silpnos sveikatos, labai sunkiai valdo kojas, tad staigiai pribėgau prie jos ir paklausiau: Gal jums reikia pagalbos? Moteris atsisukusi pažvelgė į mane nustebusiu žvilgsniu, o tada tyliai ištarė: būtų neblogai... Man tereikėjo apkabinti ją per pečius, prilaikyti jos ranką ir padėti įkelti vieną koją į automobilį. Pamažu padėjau jai atsisėsti ir patogiai įsitaisyti. Atsisėdusi senjorė pažvelgė į mane ir tarė: ačiū, mergaite. O aš uždariau automobilio dureles ir akimis nusekiau nuvažiuojantį automobilį... Viduje buvo gera kaip niekada, kad du kartus per dieną galėjau padėti kitiems. Taip, būtent kitiems, bet ne sau. Juk kaip sakė Kristus - „Ką padarėt vienam iš mažiausiųjų brolių - man padarėte.“ Pakėlusi akis į dangų mintyse ištariau: ačiū Tau, Viešpatie, kad davei man rankas, kurios gali padėti, davei man akis, kurios gali matyti, jei kažkam reikia pagalbos ir ačiū Tau už širdį, kuri sugeba užjausti ir suprasti silpnesnį...
Taigi, artėjant gražiausioms metų šventėms nepamirškime tų, kuriems reikia pagalbos. Galbūt kartais nereikia daug, tik išklausyti ir pabūti šalia. Nes juk gera daryti gerą. Gera, kai širdis džiaugiasi matant žmogų, kurį būtent Tu padarei laimingu...
Skaityti komentarus