Pasaulis aplink mus tarsi nuolat mėgina mus suskirstyti – į teisius ir kaltus, į „savus“ ir „svetimus“, į baltą ir juodą. Mus skatina pasirinkti pusę, įsitraukti į pasmerkimą ir savo dėmesiu maitinti susipriešinimą.
Tačiau ar kada susimąstėte, kas iš tiesų skirsto mūsų viduje?

Skirsto protas. Būtent ego prisiriša prie etikečių, vertinimų, priešybių ir įvairių mąstymo schemų. Protas ieško skirtumų, kad galėtų gintis arba pasijusti pranašesnis.
Tačiau giliausiame lygmenyje, ten, kur gyvena tiesa, mes visi esame gyvos sielos. Esame kilę iš to paties Pirminio Šaltinio. Kiekviena siela į šią Žemę atėjo apsivilkusi savitu „drabužiu“ – su savo tautybe, kalba, odos spalva ir kultūra. Tačiau po šiais išoriniais skirtumais plaka vienodos širdys, kurios vienodai jaučia skausmą, vienodai trokšta laimės savo vaikams ir vienodai ilgisi taikos.
Laikas vienytis
Kol žaidžiame proto kuriamą dualumo žaidimą ir skirstome žmoniją į skirtingas kategorijas, konfliktai Žemėje nesiliaus. Kiekvienas karas pirmiausia gimsta žmogaus mintyse – tą akimirką, kai vienas nusprendžia, kad yra geresnis, teisesnis ar svarbesnis už kitą.
Šiandien kiekvienam iš mūsų tenka svarbi vidinė užduotis – pakilti virš susiskaldymo.
Kai pagaunate save smerkiant ar klijuojant etiketes, sugrįžkite į savo širdį.
Ieškokite to, kas jungia, o ne to, kas skiria. Kiekviename žmoguje – nesvarbu, kokioje pasaulio vietoje jis gyvena – šviečia ta pati Kūrėjo kibirkštis, kuri gyvena ir jumyse.

Nukreipkite savo energiją į taiką. Mūsų dėmesys turi didžiulę galią. Užuot stiprinę svetimą pyktį ar agresiją, kurkime harmonijos lauką savo mintimis, žodžiais ir veiksmais.
Jeigu norime, kad Žemėje baigtųsi karai ir atsivertų tikro klestėjimo galimybė, turime mokytis vienytis. Ne pagal politinius šūkius ar ideologijas, bet remdamiesi besąlygine meile, atjauta ir pagarba kiekvienos gyvos sielos vertei.
Kai žmonės susijungia į šviesos, meilės ir sąmoningumo tinklą, tamsai paprasčiausiai nebelieka vietos.















Skaityti komentarus