Kai pradedi eiti savojo „aš“ link, prarandi daugelį žmonių, kuriems buvai patogus tol, kol nebuvai laisvas, kol tavimi buvo lengva manipuliuoti ir kol pernelyg greitai atsisakydavai savo nuomonės.
Tavęs laukia ne vienas skaudus atradimas apie tai, iš ko iš tikrųjų buvo sudėtas tavo gyvenimas – gyvenimas, kuriame pats beveik nieko nesprendei, už nieką neprisiėmei atsakomybės ir nieko nesirinkai.
Akimirksniu tavimi nustos domėtis tie, kuriems nebepavyks įskiepyti tau kaltės jausmo, apkrauti svetimomis pareigomis ar valdyti tavęs įprastomis manipuliacijomis.
Tie patys žmonės dar apkaltins tave tuo, kad jų pultelis, kuriuo tave valdė, nebeveikia.
O tu tik nusišypsosi ir net nebandysi jo taisyti.
Nustosi pirkti meilę. Ir nustosi ją pardavinėti.
Nebeieškosi kitų pritarimo.
Nebejusi poreikio gyventi pagal svetimą nuomonę apie save, palikdamas šį užsiėmimą tiems, kurie dieną naktį stebi tavo gyvenimą.
Savęs viduje sutiksi didžiausią priešą – balsą, kuris nuolat kuždės: „Juk viskas buvo gerai. Kam tau ši revoliucija?“
Tačiau šis priešas išnyks kartu su baime, kai išdrįsi pažvelgti jai tiesiai į akis.
Kelias į save nėra revoliucija, nes tu su niekuo nekovoji.
Tu tiesiog grįžti į apleistus savo sielos namus, kuriuos teks kruopščiai išvalyti, išnešti tonas susikaupusio šlamšto ir su meile pripildyti tuo, ko tau iš tiesų reikia.
Ir patikėk – tai pats prasmingiausias ir dėkingiausias darbas pasaulyje.
Nebijok būti savimi.
Bijok priklausyti visiems, tik ne sau.
Skaityti komentarus