°C
      2020 12 02 Trečiadienis

      M. Kundrotas. Ir Dievas tapo žmogumi

      Nuotrauka: Pixabay nuotr.

      Autorius: alkas.lt informacija
      2020-11-18 21:00:00

      Dievų tapsmas žemesniais padarais nėra kažin kas išskirtinio pasaulio religijose. Vien graikų Dzeusas buvo pasivertęs ir jaučiu, ir gulbinu, bet tik tam, kad pasigrobtų žmonių moteris. Daug kilnesniais tikslais žmonėmis verčiasi graikų Demetra, lietuvių Dievas, havajiečių Pelė, siekdami išmėginti juos pasitikusių žmonių dorybes. Pasitikę juos svetingai apdovanojami, paniekinę geradarystę – baudžiami. Yra mitų, kur tokiu tikslu žmogumi tapo ir Dzeusas.

      Žmogiškos raidos kelią nuo kūdikio iki brandaus žmogaus perėjo ir indų Krišna – gal dėl to, o gal ir dėl vardų panašumų kai kurie religijotyrininkai, ypač mėgėjai, laiko jį Kristaus prototipu. Bet, ko gero, tiktai Kristus tapo žmogumi konkrečiu tikslu kentėti ir mirti už žmoniją. Mirštančių ir prisikeliančių dievų taip pat apstu pagoniškose religijose, bet Kristuje Dievas mirė ir prisikėlė žmoguje. Iš pažiūros panašų pasakojimą turėjo Meksikos indėnai, kalbėdami apie Kecalkoatlį, tik ten Dievo atperkamosios aukos idėja vargu, ar buvo taip išplėtota, kaip krikščionybėje.

      Šiuolaikinėje krikščionybės teologijoje svyruojama tarp dviejų kraštutinumų. Vienas jų – kalbėti apie Dievą savyje, grynai religinių doktrinų kontekste. Kitas kraštutinumas – priešingas: kalbėti apie Dievą kaip apie kokį priedą ar priemonę žmogaus gerovei. Moraliai ir logiškai pirmasis kraštutinumas – geresnis už antrąjį, bet vargu, ar jis nušviečia dieviškąją visumą. Dievo įsižmoginimo idėja teologijoje nuosekliai veda prie klausimo: kaip Dievas reiškiasi žmoguje?

      Dėl šios priežasties teologija nuosekliai pereina į filosofiją ir kultūrą. Žmogiška kūryba dieviška tematika gali būti daug autentiškesnė, įdomesnė ir aktualesnė už mintinai iškaltas religines formules. Žinoma, šioje kūryboje žmogus nuolatos rizikuoja nukrypti nuo apreikštos tiesos, bet kažin, ar nuoširdi klaida nėra gerbtinesnė už išmoktą, bet menkai įsisavintą tiesą. Vien išmokimu, bet ne suvokimu ar išgyvenimu pagrįsta teologija primena žydų egzorcistus iš Apaštalų darbų, kai jie bandė išvarinėti demonus vardan Jėzaus, kurį skelbė Paulius.

      Jei Dievas mums tėra Pauliaus, Petro ar kito asmens Dievas, Jis nėra mūsų Dievas. O Biblija sako: mylėk Viešpatį, savo Dievą. Dievas tampa mūsų Dievu, kai atsispindi mūsų pačių dvasioje, sieloje, apmąstymuose. Ir vargu, ar verta pernelyg bijoti interpretuoti Dievą, nes realiai bet koks tikėjimas Dievu tėra interpretacija. Tiesiog ji gali būti sava arba svetima. Žinoma, ji taip pat gali būti teisingesnė ar klaidingesnė. Bet tai išsiaiškinama argumentuotoje diskusijoje. Teologinė diskusija grindžiama kanonais, filosofinė – logika ir patikrintais faktais. Viena tik sustiprina kita.

      Apaštalas Paulius, gausiai cituodavęs tuometinius biblinius kanonus, drįsdavo naudoti pagonių filosofijos, istorijos ir kultūros fragmentus, kai jie sutapdavo su norima skelbti žinia. Jis citavo Menandrą, Epimenidą, o atėniečiams priminė apie jų pačių altorių „Nežinomam dievui“. Vargu, ar šio altoriaus autoriai turėjo galvoje biblinį Dievą, bet apaštalas matė prasmę pasinaudoti pagonių pasaulėžiūros elementu, kad per jį apreikštų savąją tiesą. Žydams jis buvo žydas, graikams – kaip graikas ir dėl visų tapo viskuo, kad kuo daugiau žmonių laimėtų Kristui.

      Ilgus amžius krikščionys ir krikščionybė darė milžinišką įtaką mūsų pasaulio dalies kultūrai. Johanas Sebastianas Bachas – muzikoje, Rembrandtas van Reinas – dailėje, Imanuelis Kantas – filosofijoje. Šiandien padėtis – visiškai kitoniška. Net krikščioniškos muzikos dažniausiai klausosi patys krikščionys. Viena iš retų išimčių – Klaivas Steiplzas Ljuisas su savo „Narnijos kronikomis“, patekusiomis į pasaulinės literatūros aukso fondą, bet ir tai – jau praeito amžiaus vidurys. O šiandien pasaulis eina sava vaga, krikščionys – sava.

      Krikščionybė grįžta į katakombas, užsidaro gete, ir viena pagrindinių to priežasčių – tai, kad užmiršta interpretuoti. Interpretuoti ir kurti – labai artimos sąvokos. Nėra interpretacijos – nėra kūrybos. Dabartiniai krikščionys – pirmiau kalbant apie gyvai tikinčius, nei apie formalius – geriau išmano Šventraščius, nei jų pirmtakai viduramžiais, turi puikių teologų, pamokslininkų, ganytojų, bet visa tai skiriama vidaus rinkai. Nors yra krikščionių tarp filosofų, kultūros kūrėjų ir net politikų, bet jų profesinė veikla tarsi eina sau, o krikščioniškoji žinia – sau.

      Vieni iš viešųjų krikščionių veikėjų kalba apie žmogų taip, tarsi Dievas būtų antraeilė sąvoka, kiti – apie Dievą taip, kad iš akiračio dingsta žmogus. Ši baisi mąstymo ir veiklos schizma daro įtaką procesams, kuriuos tenka vadinti pasaulinės ir pasaulietinės kultūros nukrikščioninimu.

      Išspręsti šią problemą gali tik trys principai – savo dvasinių šaknų pažinimas ir įsisąmoninimas, drąsa kurti ir interpretuoti, pagaliau – kitų žmonių kūrybos ir interpretacijų atradimas, žvelgiant į tai su pagarba. Ar tai būtų dievoieška kitose religijose, ar pasaulietinėje kultūroje. Nebūtina to aklai priimti ar rašyti lygybės ženklo tarp to, kas krikščioniška ir kas nėra krikščioniška, bet reikalingas dėmesys, supratimas ir atliepimas bet kokiai dievoieškai. Pauliaus Tarsiečio pavyzdys rodo, kaip galima būti savimi ir suprasti kitą. Tik supratę kitą turėsime, ką jam pasakyti.

      Skaityti komentarus