Grįžę iš darbo, darželio ar mokyklos tęsdavome tą pačią nuotaiką. Bloga buvo viskas: oras, kainos parduotuvėse, kolegos, bendraklasiai, žaislai, drabužiai, filmai, muzika...

Vieną dieną tarsi pažvelgiau į mūsų šeimą iš šalies.

Ir supratau – mes gyvename nuolatiniame nepasitenkinime.

Smulkmenos, kurių dauguma žmonių net nepastebėtų, mūsų namuose virsdavo didžiausiomis tragedijomis. Baigėsi cukrus? Nusipirk. Neišskalbtas megztinis? Apsivilk kitą. Nebeliko mėgstamo šampūno? Išsiplauk galvą kitu.

Tačiau mums tai tapdavo priežastimi pyktis, įžeidinėti vienas kitą ir net kalbėti apie skyrybas.

Dar skaudžiau buvo suprasti, kad tokiame fone auga ir mūsų vaikai – nuolat nepatenkinti, jautrūs menkiausiam nepatogumui ir įsitikinę, kad pasaulis jiems kažką skolingas.

Tą vakarą visi sėdėjome prie vakarienės stalo. Ir aš netikėtai paklausiau vyro:

– Ar šiandien buvo bent vienas dalykas, kuriuo džiaugeisi?

Prie stalo stojo tyla.

Vaikai pamanė, kad klausimas skirtas visiems.

– Darželyje šiandien nebuvo kisieliaus, – pirmasis atsakė mažylis.

– Mokytoja pagyrė mano piešinį, – pridūrė vyresnysis.

Vyras tylėjo.

– Vadinasi, gerų dalykų vis dėlto nutinka, – nusišypsojau. – Tik mes jų nepastebime. O jei nuolat matysime tik blogį, vieną dieną gali pasirodyti, kad gyvenime nieko gero ir nėra.

Mažylis sunerimo.

– Mama juokauja, – suburbėjo vyras.

– Visai ne. Sakyk, ar šiandien pavėlavai į darbą?

– Ne.

– Štai tau pirmas geras dalykas. O vakarienė buvo skani?

– Buvo.

– Vadinasi, jau du!

Vyresnysis greitai suprato žaidimo taisykles.

– Ir arbata labai skani! O dar gatvėje moteris leido paglostyti savo šunį, ir jis taip džiaugėsi mane matydamas!

– O aš šiandien darbe neturėjau jokio streso, – pasakiau. – O eidama namo pajutau tokį malonų šiltą vėją, kad norėjosi dar ilgiau pasivaikščioti.

Tą vakarą vyras daugiau nieko nepasakė.

Gal būčiau šį pokalbį ir pamiršusi, tačiau kitą dieną vaikai vos atsisėdę prie vakarienės stalo patys pradėjo pasakoti:

– Mama, šiandien pas mane buvo net trys geri dalykai! Nebuvo kisieliaus, radau gražią lazdą ir per pietų miegą sapnavau nuostabų sapną.

– O aš gavau dešimtuką iš matematikos ir per kūno kultūrą bėgau greičiausiai!

Pažiūrėjau į vyrą.

– O kuo šiandien džiaugeisi tu?

Jis gurkštelėjo arbatos.

– Tuo, kad užteko pinigų sumokėti už elektrą, dujas ir internetą. Ir... arbata tikrai skani.

Nuo tos dienos mūsų namuose atsirado nauja tradicija.

Kiekvieną vakarą vieni kitų paklausiame:

– Kas šiandien buvo gero?

Niekas specialiai neplanavo, kad tai taps įpročiu. Tačiau jis prigijo.

Pamažu pradėjome pastebėti vis daugiau gero ir vis mažiau susitelkti į smulkius nepatogumus. Supratome, kad gyventi su dėkingumu yra daug lengviau nei nuolat nešiotis nepasitenkinimo ir priekaištų naštą.

Bet buvo dar viena netikėta dovana.

Per šiuos kasdienius atsakymus mes iš naujo pažinome vieni kitus.

Tai, už ką kiekvienas buvome dėkingi, atskleidė mūsų vertybes, tai, kas mums iš tiesų svarbu ir brangu.

Mes tapome artimesni.

Ir ši mūsų šeimos versija man patinka kur kas labiau.