°C
      2024 03 28 Ketvirtadienis

      Niūrios nuotaikos - kaip sau padėti?

      Nuotrauka: Pixabay nuotr.

      2019-12-06 21:00:00

      Ir kodėl trumpėjant dienoms viskas ima pieštis vis niūresnėmis ir tamsesnėmis spalvomis? Iš atminties slapčiausių užkaborių ima kilti patys nemaloniausi, nejaukiausi prisiminimai, išgyvenimai, nepalankios situacijos ir nenumatyti neigiami įvykiai...

      Na, gal ir nevertėtų visą kaltę versti būtent šiam metų laikui, nes juk, būna, kad depresyvios mintys ima ir užplūsta kitu laiku. Šiuo atveju žmogus ne visuomet gali rinktis, kada ir kaip jaustis... Įvyko nemalonumas, tai įvyko, įžeidė – tai įžeidė... Bet kažkodėl tas būsenas norisi išgyventi vis iš naujo ir iš naujo... Taip tik bereikalingai kankinamasi. Kartais net nesąmoningai: išnyra praeities šešėliai sapnuose... Nereikia nė spėti, kokia nuotaika bus vos nubudus... Ir vėlgi – permąstoma, „gromuliuojama“ vis tą patį įvykį ar patirtas emocijas... Kam save taip alinti? Reiktų pamąstyti/gerai apgalvoti, kodėl žmogus taip viską sureikšmina, nusimena, o ne gana dar to – ir užsisklendžia. Bet atsakymai ateina ne iš karto. Gali ir užtrukti – po savaitės, po mėnesio,  po metų... Bet ateina. Juk jei yra klausimas, yra ir atsakymas. Tai turėtų nors kiek nuraminti, nes viskas palaipsniui ima ir... išsisprendžia. Tereikia kantrybės. Jei buvo ar yra blogai, tai nereiškia, kad taip bus visą laiką, visą gyvenimą... Po audros gi visad nušvinta... gal ir ne pati skaisčiausia saulė pasirodo, bet kad nuslenka tie tamsūs debesys – tai tikrai!

      Pasitaiko, kad žmonės yra niūrūs iš prigimties. Bet ir tai galima pakeisti – daugiau bendrauti su pozityviomis asmenybėmis, skaityti konstruktyvią literatūrą, žiūrėti linksmus filmus, galų gale – atsistoti prieš veidrodį ir plačiai plačiai nusišypsoti J Juk besišypsantis žmogus gražesnis. Čia nekalbama apie juoką, kai ką nors skauda ar kuomet tik verkt norisi... Ne. Tada tikrai nereikia forsuoti jausmų (juokiuosi, nors skauda širdį, arba isteriškai raudu, nors nėra tam net rimtos priežasties).

      Pozityvi mintis, perskaityta vienoje knygoje, nuteikia optimistiškai: „Palaimintos kliūtys – jas įveikę mes augame.“ Na, tai ir nepasiduokime taip lengvai toms niūrioms nuotaikoms. Nors, aišku, kartais tam reikia ir valios pastangų. O gerų darbų darymas nugena tuos pilkšvus kasdienybės debesis... Daugeliui atrodo, kad pasaulyje iš tiesų yra nemažai blogio, pykčio, neapykantos, tad tikrai niekur neteigiama, kad visų gyvenimas yra tik rožinis, gražus ir toooks pozityvus, kad vos ne skrajojama iš tos laimės. Ne. Realybė yra realybė. Bet kokiu atveju nevalia ir visiškai nepravartu kaupti savyje neapykantos, niūrumo, pesimizmo... Reikia mylėti gyvenimą, koks jis bebūtų, - kartais be galo spalvotas, kartais - ir pilkesnis...

      Nuoširdžiai džiaukimės gyvenimu! Jis – toks vienas ir vienintelis. Ir dar… nepamirškime, kad saulė  šviečia kiekvienam iš mūsų, ir po ja šioj žemėj visiems pakaks vietos. Na, truputį pasislinksiu, kad prisėstum šalia. Gal papasakosi savo liūdesio istoriją ir aš mielai ją išklausysiu. Jei reikės, ir patarsiu, o jei ne – tiesiog pasimėgausim jaukia tyla.

      Skaityti komentarus