Kodėl dažniausiai keičiamės tada, kai jau labai skauda?

Žmogus turi nuostabų gebėjimą prisitaikyti. Net prie to, kas jo netenkina. Jeigu darbas nepatinka, bet suteikia pajamas – prisitaikome. Jeigu santykiuose trūksta artumo, bet kartu patogu ir saugu – prisitaikome. Jeigu gyvename ne taip, kaip iš tiesų norėtume, bet aplinkiniams viskas atrodo gerai – taip pat prisitaikome.

Pamažu tai, kas iš pradžių atrodė laikina, tampa norma. Mes nustojame klausti: „Ar aš iš tiesų taip noriu gyventi?“ ir pradedame klausti tik: „Kaip man dar šiek tiek ištverti?“ Dažnai būtent kančia tampa tuo stipriu postūmiu, kurio nebegalime ignoruoti. Kai sena gyvenimo forma pradeda skaudėti labiau, nei baugina nežinomybė, pagaliau ryžtamės išeiti.

Tačiau tai nėra vienintelis kelias.

Pokytis gali prasidėti ir tada, kai nėra tragedijos

Įsivaizduokime medį. Jis nepradeda mesti lapų todėl, kad jam blogai. Jis keičiasi todėl, kad atėjo kitas jo gyvenimo etapas. Taip gali augti ir žmogus.

Kartais nėra jokios krizės. Niekas mūsų neišduoda, neatleidžia iš darbo, nepalieka. Santykiai iš esmės geri, namai yra, pajamos yra, gyvenimas iš šalies atrodo visai neblogas. Ir vis dėlto viduje atsiranda tylus jausmas: „Aš jau nebesu tas žmogus, kuriam šito užtenka.“

Tai labai svarbus signalas. Jis ne visada garsus. Kartais tai tiesiog nuolatinis noras kažko daugiau. Ne daugiau pinigų ar daiktų, o daugiau gyvybės, prasmės, laisvės, kūrybos, artumo, tikrumo.

Kaip suprasti, kad kažką jau išaugome?

Išaugti nebūtinai reiškia, kad tai, ką turėjome, buvo bloga. Kartais tai, kas buvo gera vakar, šiandien tiesiog tapo per maža. Vaikystės batai nėra blogi todėl, kad suaugusiam žmogui jie spaudžia kojas. Taip pat gali būti ir su darbu, santykiais, gyvenimo būdu, draugystėmis ar įsitikinimais.

Verta savęs paklausti: ar aš čia lieku todėl, kad iš tikrųjų noriu, ar todėl, kad bijau kažką keisti? Ar šis darbas mane augina, ar tik leidžia išgyventi? Ar šiuose santykiuose galiu būti savimi? Ar mano kasdienybėje yra vietos tam, kas man iš tikrųjų svarbu?

Ypač daug gali pasakyti vienas paprastas klausimas: „Jeigu žinočiau, kad niekas manęs nesmerks, ką savo gyvenime pakeisčiau?“

Ir dar vienas: „Jeigu po penkerių metų mano gyvenimas atrodytų lygiai taip pat kaip dabar, ar aš tuo džiaugčiausi?“ Kartais atsakymas į šį klausimą būna daug iškalbingesnis nei dešimtys savianalizės testų.

„Bet juk man nėra blogai...“

Tai viena dažniausių priežasčių, kodėl žmogus nedrįsta rinktis geresnio gyvenimo. Mes tarsi manome, kad turime teisę kažką keisti tik tada, kai jau yra blogai. Jeigu santykiai nėra katastrofiški, vadinasi, nėra ko skųstis. Jeigu darbe mokamas atlyginimas, vadinasi, reikia džiaugtis. Jeigu turime namus, maisto ir esame sveiki, vadinasi, privalome būti patenkinti.

Tačiau gyvenimas nėra vien išgyvenimo projektas. Galima neturėti didelės problemos ir vis tiek norėti didesnės gyvenimo kokybės. Galima būti dėkingam už tai, ką turi, ir kartu norėti kažko naujo. Galima mylėti savo partnerį ir suprasti, kad santykiams reikia naujo etapo. Galima būti dėkingam už darbą ir kartu suprasti, kad nori kitos veiklos.

Dėkingumas ir pokytis vienas kitam neprieštarauja.

O jeigu pokyčiams trūksta drąsos?

Dažnai laukiame, kol pagaliau nebijosime. Tačiau galbūt drąsa atsiranda ne tada, kai baimė dingsta. Drąsa atsiranda tada, kai baimė nebėra pakankama priežastis likti vietoje.

Nereikia iš karto mesti darbo, nutraukti santykių ar parduoti namų. Pokytis gali prasidėti nuo labai mažo žingsnio – vieno pokalbio, vienos naujos veiklos, vienos dienos be to, ką darome vien todėl, kad „taip reikia“. Nuo vieno „ne“ arba vieno „taip“ tam, ko iš tiesų norime.

Dideli gyvenimo pokyčiai labai dažnai prasideda nuo mažų sprendimų, kuriuos kartojame pakankamai ilgai.

Galima augti ne per skausmą, o per smalsumą

Įsivaizduokime du žmones. Vienas keičia darbą tik tada, kai visiškai perdega. Kitas vieną dieną pastebi: „Man įdomu, ką dar galėčiau veikti.“ Vienas palieka santykius tik tada, kai juose tampa neįmanoma gyventi. Kitas pastebi, kad santykyje vis mažiau savęs, ir išdrįsta apie tai kalbėtis dar tada, kai nėra katastrofos.

Vienas pradeda rūpintis savimi, kai organizmas priverčia sustoti. Kitas klausia: „Kaip galėčiau jaustis dar geriau, kol dar jaučiuosi gerai?“

Tai du skirtingi keliai. Pirmasis – pokytis iš būtinybės. Antrasis – pokytis iš sąmoningumo. Ir antrasis nebūtinai yra lengvesnis, tačiau jis leidžia išvengti daugybės nereikalingo skausmo.

O jeigu bijome prarasti tai, ką turime?

Tai viena didžiausių pokyčio baimių. „O jeigu pakeisiu ir bus blogiau?“, „O jeigu gailėsiuosi?“, „O jeigu nieko geresnio nerasiu?“ Tokie klausimai yra natūralūs. Tačiau yra ir kitas klausimas, kurį retai užduodame: „O jeigu nieko nekeisiu ir po kelerių metų labiausiai gailėsiuosi būtent dėl to?“

Kartais žmogus bijo prarasti dabartinį gyvenimą, nors iš tiesų jau seniai yra praradęs ryšį su savimi. Todėl prieš keičiant išorę verta pradėti nuo vidaus: ne klausti „ką turėčiau pakeisti?“, o sąžiningai pažvelgti į save ir paklausti: „Ko aš iš tikrųjų noriu? Kas man teikia gyvybės? Kur aš save išduodu? Ką darau tik todėl, kad bijau nuvilti kitus?“

Gyventi geriau – nebūtinai reiškia turėti daugiau

Kartais įsivaizduojame pokytį kaip didžiulę revoliuciją: naujas miestas, naujas darbas, nauji santykiai, visiškai naujas gyvenimas. Tačiau kartais geresnis gyvenimas prasideda nuo visai kitų dalykų – nuo leidimo sau ilsėtis, nuo gebėjimo pasakyti „ne“, nuo mažiau žmonių, bet daugiau tikro artumo, nuo darbo, kuris ne tik uždirba pinigus, bet ir leidžia jaustis prasmingai.

Kartais tai yra daugiau laiko gamtoje, kūryba, naujas pomėgis ar tiesiog santykis su savimi, kuriame nebereikia nuolat įrodinėti savo vertės. Kartais gyvenimo pokytis nėra „daugiau“. Kartais tai – mažiau to, kas nėra tavo.

Galbūt nereikia laukti, kol gyvenimas privers

Mes neturime laukti, kol gyvenimas taps nepakeliamas, kad suteiktume sau teisę jį keisti. Nereikia pirmiausia visiškai palūžti, kad galėtume pailsėti. Nereikia susirgti, kad pradėtume rūpintis savimi. Nereikia prarasti žmogaus, kad suprastume, koks svarbus buvo ryšys. Nereikia prarasti darbo, kad paklaustume savęs, ar iš tiesų norime jį dirbti. Nereikia pasiekti dugno, kad pradėtume kilti.

Kartais užtenka tylaus vidinio žinojimo, kad jau atėjo laikas. Ir galbūt būtent tai yra brandos ženklas – kai pokyčiui nebereikia katastrofos. Kai pradedi keistis ne todėl, kad gyvenimas tave stumia, o todėl, kad pats pasirinkai eiti pirmyn.

Ne todėl, kad dabartinis gyvenimas blogas. O todėl, kad jauti: gali būti dar tikresnis, gyvesnis ir labiau savas.

Ir tu turi teisę to norėti.