„Viskas, kas manęs nenužudo, daro mane stipresniu!“ - taip kalbėjo Frydrichas Nyčė, kuris po kurio laiko išprotėjęs mirė.
Filosofas savo kūriniuose aštriai kritikavo moralę ir religiją. Būdamas vos 45-ties susirgo psichine liga, dėl kurios nebegalėjo dirbti. Savo gyvenimo pabaigą jis praleido globojamas iš pradžių savo motinos, vėliau - sesers, o mirė būdamas 55 metų amžiaus.
Teigdamas, kad Dievo nėra, tiksliau, kad Dievas mirė, F.Nyčė nesugebėjo rasti nieko, kas jam pakeistų Kūrėją. Ar tai nebuvo viena iš priežasčių, kodėl jo sveikata taip sparčiai ėmė blogėti?
Pasak filosofo, žmogus yra laisvas, jis gali savo nuožiūra kurti ir tvarkyti bei planuoti savo gyvenimą. Jo nebevaržo jokie įsipareigojimai, moralės normos, išankstiniai nuosprendžiai, primesti iš viršaus.
Akivaizdu, kad ir F.Nyčės teiginys „Viskas, kas manęs nenužudo, daro mane stipresniu!“ - tik žodžių rinkinys, bet ne tikroji tiesa.
Viskas, kas neužmuša mūsų iškart, žudo po truputį, nepastebimai.
Nužudo mūsų gerumą ir pasitikėjimą.
Apgaulė, išdavystė, niekšybė, nedėkingumas, žiaurumas, neteisybė gali ne iš karto nužudyti.
Tačiau lašas po lašo, lašas po lašo ir matysime, į ką tai pavirto ir kas su mumis nutiko... Žinoma, išversime, iškentėsime, o žaizdos užgis. Tačiau liks randai, šiurkštės ir kietės oda. Palaipsniui žmogus pasidengia storu apsauginiu sluoksiu ir nė pats nepajunta kaip ir kada tai nutiko.
Žinoma, galima save guosti: tampu stipresnis! Tai tiesa.
Tačiau sielos gelmėse kažkas nutrūko, pritilo, susigūžė. Kažkas mirė ten, sieloje - geroji fėja ar mažasis angelas. Tai buvo mūsų dalis. Pikti, žiaurūs žodžiai, neteisybė, apgaulė palieka savo žymę.
Taip žmogus išmoksta atsakyti į piktą žodį.
Išmoksta duoti atgal ir kovoti už save.
Jis sužino, kad kitas gali sužeisti tiesiog šiaip - be regimos priežasties. Gali nusisukti vietoje dėkingumo ar sąmoningai pradėti kenkti.
Ir tai, greičiausiai, nenustebins. Nes daug kas taip elgiasi. Tokie dalykai tampa įprasti žmonių bendravime...
Žinoma, galima tai iškęsti ar apsiginti. Bet viduje kažkas negrįžtamai prarandama po kiekvienu smūgio, išdavystės, nusivylimo.
Žmogus stiprėja - tai tiesa. Bet tai vyksta kitų savybių sąskaita. Viskas, kas mūsų nenužudo, tiesiog neužmuša iš karto.
Bet ar žmogus dėl to tampa stipresnis ar nejautresnis? - kas žino.
Mums reikia mažiau to, kas žudo. Ir daugiau to, kas palaiko, drąsina.
Todėl svarbu rinktis žmones ir atidžiai stebėti savo aplinką.
Geriau vos keli draugai, bet tegu bus tie, kurie sunkią minutę ištiesia ranką, o ne nusisuka.
Geriau mažiau skaudžių išbandymų ir daugiau šiltų, jaukių, viltį dovanojančių susitikimų, įvykių, potyrių.
Stipriu žmogus tampa siekdamas savo išsikeltų tikslų. Stiprumui nebūtini skaudūs dalykai.
Ir labai svarbu atminti auksinę taisyklę: ,,Elkis su kitais taip, kaip nori, kad jie su tavimi elgtųsi." O tuos, kurie atvirai ar užsislėpę kenkia, į gerą atsako blogu, verčiau laikyti toliau nuo savęs.
O Dievas mirė tik F.Nyčės vaizduotėje. Žmonija išliks, kol nebus paneigtos moralės normos ir atsakomybė vienam prieš kitą. Žmonės tobulėja ir vystosi, kai turi aukštesnių tikslų ir degraduoja, kai nustoja stengtis ir siekti kažko daugiau. Tokie dėsniai.
Skaityti komentarus