Nežinau ar tokia statistika egzistuoja. Tiesiog cituoju vieną puikią gydytoją, kuri į anapilį palydėjo labai daug žmonių. Ir mano mamą. Ji sakė - gimtadienis - kažkoks užkeiktas laikas. Šalia jo išeina labai daug žmonių.

Prieš savaitę jubiliejų atšventė mano draugė iš Nidos. Visada laukusi manęs su karštu maistu. Taip žmogus rodė meilę. Ne ilgais apkabinimais, bučiniais, gražiais žodžiais. O karštu maistu. Ir pagalba sunkią minutę. Pravaikščiojus didžiausią infarktą, nes buvo vasara ir pliažininkams reikėjo kepti čeburekus, vaikų ir anūkės mirtį. Su manim buvus ir džiaugsme ir skausme. Kai suskambo telefonas, jame buvo jos vardas. Atsiliepiau ir kitam laido gale išgirdau jos sūnaus balsą. Ir iš karto viskas pasidarė aišku, dar jam nieko nepasakius..

Visus metus norėjau nuvažiuoti. Jaučiau, kad taip gali nutikti. Bet nenuvažiavau.

Mielieji - jei turite brangių žmonių - sveikinkite su gimtadieniu GYVAI. Nes po to - labai skauda širdį. Juk virš 70 - kiekvienas gimtadienis gali būti paskutinis.

Nuotraukoje - dvi linksmos prieškario telšiškės eina į atlaidus. Basos, su batukais rankoje. Kažkuo panašios į mano geležinę draugę. Toks tikras buvo pasaulis. Ir nuotraukos tikros - ne dabarties lietuvaičių mėgiamiausios - veidrodinis selfis iš sporto klubo šikinyko su į užpakalį sulindusiom kelnėm kas antrą dieną.