°C
      2020 12 03 Ketvirtadienis

      Guillermo del Toro ,,Vandens Forma"

      Nuotrauka: IMdb

      2018-02-28 04:00:00

      Filme apstu vizualinio grožio, spalvų dermės ir dichotomijos, neblogos aktorių vaidybos, geros kinematografijos, gražios muzikos, jautrumo, gerumo, socialinės, istorinės, egzistencinės problematikos.

      Guillermo del Toro savo režisūrinį braižą atskleidė žymiuose filmuose „Purpurinė kalva” ir „Pano labirintas”. Už pastarąjį autorius pelnė tris „Oskarus“. Fantazija, žiaurumas, geismas, siaubas – tai sprogstamas del Toro mišinys. Naujasis režisieriaus filmas „Vandens forma“, jau sulaukęs didelio žiūrovų ir kritikų dėmesio, yra nominuotas net trylikai „Oskarų“ (del Toro už šį filmą pelnė du „Auksinius gaublius“).

      Filmo  nemenkas, oi nemenkas įvertinimas. Bet gana apie oficialumus – labiau norėčiau atskleisti savo santykį ir pamatymo kampą. Tiesą sakant, prisipažinsiu, kad įvairiose kultūros apraiškose mėgstu sudėtingesnius, komplikuotesnius, dažnai - netgi juodregiškesnius aspektus. Prisipažinau, ir pagalvojau, jog rašo gerų naujienų portalo autorė... Tačiau filmuose, spektakliuose, knygose atspindėta tamsa padeda ją atpažinti, suvokti, prisijaukinti, galų gale –  tampa pamatu skleistis šviesai. Tik suvokęs savo juodumas, galiu suvokti savo grožį. Aš nebijau tamsos. Nes tikiu, kad tamsa tėra šviesos nebuvimas. Todėl iš karto pasakysiu, ko man šiame filme pritrūko – dar gilesnio ir tamsesnio pasinėrimo vandenin: nepaisant metaforų, alegorinio ir simbolinio lygmens, pritrūko siužeto sudėtingumo, intrigos, mįslės. Labai jau aiškios opozicijos tarp „gerųjų“ ir „blogųjų“, pasaulio marginalų ir „centro žaidėjų“. Taip pat –  įvykiai itin nuspėjami. Tačiau filme apstu vizualinio grožio, spalvų dermės ir dichotomijos, neblogos aktorių vaidybos (patiko pagrindinę veikėją įkūnijusi Sally Hawkins ir „blogiukas“ Michael Shannon), geros kinematografijos, gražios muzikos, jautrumo, gerumo, socialinės, istorinės, egzistencinės problematikos. Bene didžiausias filmo ypatingumas ir privalumas – jo daugiasluoksniškumas. Iš pirmo žvilgsnio plokščiame siužete vis tik yra daug linijų. Gal ne visos jos vienodai gerai atskleistos, bet medžiagos refleksijai yra gausu.  Žodžiu –  kaip ir visos pasakos – polifoniška materija.  Trumpai apie siužetą: nebylė Elisa (beje, man itin priminusi Ameliją iš Monmarto) dirba valytoja paslaptingame mokslinių Aerokosminių tyrimų institute. Ramų herojės gyvenimą sudrumsčia užsimezgęs ryšys ir jausmai į darbovietę atvežtai mitinei-mistinei vandenų būtybei (afrontui - amfibijai). Filmo blogiukai taikosi afrontą nugalabyti, o Elisa, padedama bičiulių – gelbėti. Kaip jau minėjau, ne siužetas (prisimenu rusų „Žmogų-amfibiją“, taigi del Toro motyvas nėra originalus) tampa kertine šio filmo ašimi, o po juo slypinčios temos ir simboliai.

      Filme labai ryškus „kitokio kito“ motyvas, pagrįstas visuomenės stratifikacija (susisluoksniavimu). Filmo atstumtieji: nebylė Elisa, juodaodė jos bičiulė ir bendradarbė Zelda, homoseksualusis Žilis ir, žinoma, žmogus-amfibija. Dichotomijos, trintis tarp prestižinio (mokslininkų, aukštesniojo laipsnio karininkų) „luomo“ ir neprivilegijuotųjų (aptarnaujančio personalo, nepripažinto menininko  Žilio) „Vandens formoje“  yra akivaizdi. Pagrindinis žmogaus-amfibijos skriaudėjas niekina Elizą ir Zeldą ne tik dėl jų fizinių ypatybių bet ir dėl „žemesnio“ profesinio rango. Veikėjas kalba iš galios pozicijos ir traktuoja veikėjas kaip parankius, funkcionalius daiktus. Ričardas – tipiškas sėkmingas vyras, mačo, atitinkantis tradicinę hegemoninio vyriškumo sampratą. Dvasinį puvinį filme simbolizuoja po operacijos nesugyjantys, nekrozės apimti jo pirštai.  „Kitokio kito“ apoteozė – afrontas – žmogus-amfibija-dievas. Nesuprantamas, bauginantis Kitas yra atstumiamas kaip netinkamas, neįsitenkantis į patogų ir saugų riboto pažinimo ratą. Tarpiniam luomui priklauso veikėjas Dmitrijus – mokslininkas, infiltruotas rusų šnipas, padedantis išgelbėti afrontą.

      Kita filmo linija atskleidžia Šaltojo karo priešininkų konfliktą, jo schematiškumą, tuščią ambicingumą, santykio paviršutiniškumą ir formalizmą – gyvybės vertė čia devalvuojama, o troškimas laimėti bet kokia kaina primena absurdiškas, tragikomiškas, groteskiškas varžytuves (politiniame filmo sluoksnyje esti daug ironijos). Su pastarąja tema siejasi ir plačiai eskaluojama asmens vertingumo tema – pagrindinis filmo blogiukas Ričardas ir jo viršininkas yra siauro dvasinio akipločio subjektai, taisyklių vergai, pergalės bet kokia kaina apologetai. Labai reikšmingas šių dviejų personažų dialogas, kuriame Ričardas bando svarstyti, ar vieną kartą „susimovęs“ esi mažiau vertas ir kada žmogus įrodo, kad yra pakankamai geras? Pulkininkas jam atsako, jog „vyras esti geras tada, kai turi padorumo nesusimauti“. Klaidos hegemoninio vyriškumo pasaulyje yra netoleruojamos. Taip konotuojamos nežmogiško žmogaus (Nyčės antžmogio motyvai?) ir žmogiško (gyvūno?) priešprieša. Ričardas, kurio vaikai turi šansų tapti „Amerikos psichopatais“.  Ir daug paralelių su mūsų gyvenamuoju pasauliu – kai „susimovęs“ esi išspjaunamas iš „tobulo“ pasaulio burnos. Kai Tavo vertė matuojama pasiekimais. Kai virsti pasimetusia akcija egzistencijos biržoje. Turėk padorumo nesusimauti. Kitaip – Tavo vieta net žemiau visuomenės pakraščių. Pajutau, kad šis filmo  motyvas – labai apie mus.

       Kita svarbi filmo tema, žinoma, yra meilė. Meilė draugui, romantinė meilė, meilė gyvybei apskritai. Veikėjai išgyvena ir atstūmimą (Žilis) ir tradicinę, kiek nuobodžią, laisvę uzurpuojančią sutuoktinių meilę (Zelda) ir romantišką, alogišką, stebuklinę meilę-metaforą (Elisa ir afrontas). Pastaroji meilė – svarbus prasmių centras: priešybių (forma, struktūra) ir panašumų (abu mylimieji –  atstumtieji, jautrūs, vieniši, tačiau kovotojai) sąjunga. Kiek banalu, jog ši meilė nepaiso kūniškųjų ir mentalinių (komunikacijos) ribų, ši meilė neįmanomą paverčia galimu. Tai meilė-metafora, bylojanti apie keisčiausias sąjungas ir jausmų transformacijas. Ir čia aš prisimenu vieną svarbiausių Biblijos tekstų – „Himną meilei“. Elisa jau nebėra „žvangantis varis ir skambantys cimbolai“.  Ji pilna, ir toji meilė ją sutveria, gaivina, augina. Jausmo beatodairiškumas, absoliuti beprotybė, ribų niveliacija –  „Vandens forma“ – ir apie tai. Bičiuliška meilė, šeimyninis ryšys filme taip pat labai svarbūs. Kiek galiu padaryti dėl draugo? Ir dėl savęs? Kokia yra ištikimybės Kitam kaina? Apie tai skatina mąstyti Elisos ir Žilio santykis, Elisos ir Zeldos draugystė.

      Taip pat filme yra svarbus biblinis ir mitologinis kontekstai. Dieviškumo, Dievo, savanaudiško pasinaudojimo jo žodžiu tema yra labai svarbi „Vandens formos“ prasminė linija. Iš dalies čia susiduria tradicinė krikščioniškojo Dievo samprata ir mitologinė, archajiška, gaivališka, gamtiška dieviškumo traktuotė. Štai neigiamasis Ričardas grasindamas Zeldai pasitelkia Samsono ir Dalilos paralelę, manipuliuoja šventraščiu, taip išryškindamas Senojo Testamento Jahvės rūstį ir griežtumą.  Kaip antitezė tokiai dieviškumo sampratai, pasitelkiama afronto kaip Amazonės upių dievo konotacija. Paraleliai su Kristumi, jam būdingos stebuklinės galios – būtybė užgydo Žilio žaizdas ir prikelia Elisa naujam – afrontės – gyvenimui. Be šių įžvalgų filme ryškus ir Judo motyvas – Zeldos vyras išduoda afronto buvimo vietą.  Su religiniu kontekstu labai glaudžiai filme  yra susijusi vandens mitologija. Vanduo – amorfiška, ambivalentiška stichija – gyvybės materija, esmė, pradžia ir pabaiga, skaidrumas ir tamsa, šventybė ir pasaulis, mirtis ir atgimimas. Visas šias konotacijas matome ir filme. Vanduo, kuriame masturbuojasi Elisa, vanduo, kuriame veikėja mylisi su afrontu, vanduo, kuriame Elisa atgimsta, vanduo, kuriame verda kiaušiniai (kitas – gyvybės, pasaulio simbolis; pasaulis – verdantis gyvybėje), gydantis vanduo, apvalantis vanduo (Elisos ašaros), vanduo, tveriantis kraują (kraujo plazmos sudedamoji dalis), vanduo, gebantis formuoti įvairias  būties formas ir struktūras.

      Recenziją baigiu man labai įstrigusiais filmo žodžiais, reziumuojančiais ir rezonuojančiais. Šie žodžiai puikiai sufleruoja, kodėl filmą verta pažiūrėti: „Suvokti Tavo formą ne mano jėgoms“. Stiprūs žodžiai, pagarba ir nusilenkimas gyvasties stebuklui. Ir siaubingam slėpiniui – drauge. 

      Skaityti komentarus

      Donatas Petrauskas 2018 30 05 01:04

      .

      0
      0
      Atsakyti

      Komentuoti gali tik registruoti vartotojai

      Donatas Petrauskas2018-30-05 02:15

      .

      0
      0

      Donatas Petrauskas2018-30-05 02:15

      ..

      0
      0