O dabar – ne. Viskas pasikeitė. Metams bėgant manyje įsitvirtino jausmas, kad mano namai – tai mano asmeninė tyli užuovėja, ir aš nenoriu čia įsileisti nieko. Net ir tų, kurie ateina su gerais ketinimais. Mane apima nerimas, kai suskamba telefonas ir išgirstu: „Užsuksime.“ Galvoje kyla sumaištis: „Kam? Ilgam? Apie ką kalbėti, ką daryti?“ Norisi pasislėpti, sugalvoti priežastį atsisakyti.

Pastebėjau, kad bet kieno buvimas išderina mano vidinę ramybę. Pas mane viskas sustatyta taip, kaip man patogu. Kiekviena smulkmena turi savo vietą. Ir staiga kažkas ateina, pastato puodelį ne ten, kur reikia, atsisėda į mano mėgstamą krėslą, atidaro šaldytuvą… Kitiems tai menkniekiai, bet tą akimirką man atrodo, lyg mano pasaulis būtų sujudintas. Tarsi pritrūktų oro.

Kai ateina mano vaikai – tai kitaip. Aš jų laukiu, jų ilgiuosi. Tačiau nerimas vis tiek niekur nedingsta. Jaudinuosi: ar jiems bus patogu? Ar maistas bus skanus? Ar pakaks vietos? Ar viskas atrodo gerai? Esu įsitempusi nuo pirmos minutės iki paskutinės. O kai jie išeina – pajuntu palengvėjimą. Galiu vėl būti savimi. Vaikščioti po namus su senu chalatu, sėdėti virtuvėje tyloje, lėtai gurkšnoti arbatą, žiūrėti pro langą – ir niekur neskubėti.

Suprantu, kad su amžiumi turiu vis mažiau jėgų bendravimui. Kai kas nors yra namuose, reikia kalbėti, šypsotis, palaikyti pokalbį, būti „šeimininke“. O aš nebenoriu atlikti šio vaidmens. Nuo jo pavargau. Man jau per sunku apsimesti svetinga, kai viduje – tuštuma arba viską užlieja nuovargis.

Vienumoje man lengviau. Galiu pasikalbėti su vaikais telefonu, susitikti su drauge kavinėje ar pasivaikščioti parke. Tačiau į namus beveik nieko neįsileidžiu.

Anksčiau maniau, kad tai kažkas nenormalaus. Kad tapau bejausmė. Gal tai senatvė? Gal vienatvė? Tačiau ilgainiui supratau: tai ne liga ir ne užgaida. Tai mano teisė. Aš turiu teisę saugoti savo erdvę.

Mano namai – tai mano atspindys. Tai vieta, kur galiu būti tikra, kur nereikia niekam vaidinti. Ir aš pati sprendžiu, kas gali peržengti šį slenkstį. O dažniausiai atsakymas būna vienas: niekas.

Man sako: „Tu liksi viena.“ Bet aš ir taip viena – ir šioje vienumoje randu savo ramybę. Taip, kartais norisi pasikalbėti, priglusti prie ko nors. Tačiau radau kitų būdų palaikyti ryšį. O savo namus palieku sau.

Iš šalies tai gal atrodo keista. Gal kas nors pasakys: „Tai senatvė. Žmogus susitelkė tik į save.“ O gal – priešingai. Tai brandi išmintis. Per daug metų gyvenau „kitiems“ – gamindama, priimdama svečius, linksmindama žmones. Dabar noriu pagyventi sau.

Ir vis klausiu savęs: ar tai nuovargio ir vienatvės ženklas, ar tiesiog mano amžiaus moters troškimas – išsaugoti savo mažą pasaulį ir daugiau nebeįsileisti į jį bet ko?

Šaltinis