Kartais pagalvoju apie 2019-uosius ir atrodo, kad tai buvo paskutiniai mums pažįstami „normalūs“ metai. Po jų lyg būtume įžengę į paralelinę tikrovę, kurioje viskas apversta aukštyn kojomis, logika nebėra taisyklė, o pažįstamas pagrindas po kojomis – išslydo.
Laikas pats atrodo iškreiptas. Dienos lekia, bet kartu tęsiasi be galo. Žmonės įsitempę, įtarūs, susiskaldę ir pavargę. Pasaulis, kurį pažinojome – bent jau iš dalies stabilus, nuspėjamas ir nuoseklus – tarytum išnyko be pėdsakų.
Tačiau galbūt būtent taip ir turėjo nutikti. „Normalumo“ iliuzija turėjo subyrėti, kad atsivertų tiesa. Tai, ką išgyvename, nėra vien chaosas – tai klaidingos sistemos, kuri mus laikė pririštus, griūtis.
2019-ieji nebuvo normalaus pasaulio pabaiga – tai buvo iliuzijos pabaiga. Dabar judame į kažką tikresnio, laisvesnio ir didesnio nei tai, ką palikome. Ir dėl to neabejoju – Dievas yra su mumis.
Skaityti komentarus