Daug Lietuvoje šiandien vyksta visokių „santabarbarų“, bet man aktualiausia ta serija, kuri susijusi su Aplinkos ministro skyrimu. O kaip gi kitaip- juk pravėrusi savo kambario langą Kėdainiuose, eilinį kartą įkvepiu ne rudens padovanotą vasaros dvelksmą, bet įmonės Lifosa metamus teršalus. Plaučiai eilinį kartą užsipildo Lifosos nuodais, o galva – tik viena mintimi: ar mes kada nors turėsime Aplinkos apsaugos ministrą, kuris turėtų ne tik nulenktą kuprą interesų grupėms, bet ir, atsiprašant, kiaušinius tarp kojų ar bent tvirtesnį kumštį. Kuriuo (kumščiu ar kiaušiniu) galėtų trenkti į stalą ir visiems žmonių (juk žmonės pas mus vis dar nėra žiurkės, ania?) nuodytojams pasakytų „gana yra gana“.
Deja, tokių ministrų pastaruosius kelis metus neturėjome. Ir jeigu kas sako, kad anie tai buvo kompetentingi, o štai naujoji ministrės kandidatūra tai jau neva ne kokia, galiu tik atsakyti: nejuokinkite papūgų. Apie kokias aplinkosaugos ministro kompetencijas galima kalbėti, kuomet ištisas Lietuvos centre įsikūręs miestas priverstas nuolat „įsisavinti“ vienos gamyklos ant žmonių galvų metamus nuodus?
Ar į aplinkos ministres siūloma kandidatė sugebėtų šią problemą spręsti? Nežinau, bet kol kas girdžiu tuos pačius nuvalkiotus lozungus apie „tvarumus“, „komandos būrimus“ ir visus kitus bla bla. Įtariu, kad dar kažką išgirsiu apie „misijas“, „vizijas“ , „atsakomybes“ ir visas kitas iš pasenusių vadovėlių atsitemptas mentalines atsargas.
O LR Prezidento norėčiau paprašyti: būkite toks malonus ir vieną kartą duokite mums ministrą – be vizijų, misijų ir visų „tvarumų“, bet – su „kiaušiniais“ ar bent stipresniu kumščiu. Kuris visiems žmonių „tručytojams“ galėtų pasakyti „gana yra gana“. Ir tą, kuris žinotų ne pempių poravimosi vietas, o turėtų svarbiausią vadovo kompetenciją, kuri taip ir vadinasi „žinau, kaip priversti savo pavaldinius dirbti“.
Skaityti komentarus