Tas taip, įsigyvenus galima visai neblogai pagyventi ir net kai ką užgyventi. Begyvendanas užgyveni namą, pilvą, priešų, skolų ir gyvenimiškos patirties. Aišku, gyvenimiškos išminties daugiausia užgyvenama tada, kai visa kita jau pragyventa.

Dar kartais galima nugyventi gražų gyvenimą. Kai labai reikia – net nugyvenant kitą. Šis variantas paprastesnis, nes svetimą gyvenimą apskritai lengviau gyventi negu savo.

Tačiau kai iki soties prisigyveni ir kitus nugyveni, sukaupi atgyvenų, kurias būtina išgyvendinti. Smagiausia išgyvendinti iš kitų, nes savos atgyvenos yra labai gyvenimiškos.

Būna, kad žmogelis persigyvena, tada jam reikia atsikvėpti ir pagyventi sau. Nes pagyvenęs sau pastebi, kad kiti irgi gyvena sau, todėl imi dėl to nepergyventi.

O kur dar gyvenimo draugai, gyvenimo būdas, gyvenimo lygis ir gyvenimo prasmė! Draugus galima pakeisti, būdą optimizuoti, gyvenimo lygį pakelti. Su gyvenimo prasme tai sunkiau, todėl apie ją daugiausia ir kalbama.

Toks jau tas gyvenimas – daug labai keistų dalykų begyvenant pamatai. Pagyveni ir negyvendamas, išgyveni tai, ko nenorėjai išgyventi, neįgyvendini to, ką visą gyvenimą ketinai įgyvendinti.

Ir galų gale tampi pagyvenusiu, nors dar vakar buvai tiesiog diedas. O po gyvenimo juk laukia dar neįgyvendintas amžinasis. Ten, matyt, jau nebereikės nei prasigyventi, nei pragyventi, nei sugyventi. 

Tik, neduok Dieve, vėl reikės registruoti gyvenamąją vietą. Visi įrašyti į registrus gyventojai žino: gyvenimas – gyvenimiškas projektas. Svarbiausia jį įgyvendinant nepersistengti. Kitaip galima ir persigyventi.

Todėl linkiu visiems gyventojams gyvenimiško gyvenimo. Kad užtektų pragyventi, pavyktų sugyventi, nereikėtų pergyventi ir liktų laiko tiesiog pagyventi. 

O jeigu dar ir prasigyvensit – žiūrėkit, nenusigyvenkit. Nes toks jau tas gyvenimas.