Gamtoje mimikrija yra išgyvenimo būdas. Drugelis apsimeta lapu, vabzdys - šakele, ne todėl, kad norėtų būti lapas ar šakelė, tiesiog nenori būti suėstas. Žmogus vietoje plunksnų, spalvų ar kvapų naudoja nuomones, ženklus ir viešą poziciją.
Bičių spiečiuje ar skruzdėlynuose tai natūralu, vilkų gaujoje taip pat elgesio taisyklės, kurių nesilaikantis bus išstumtas. Bet žmonės skiriasi tuo, kad galima stoti prieš gaują. Didžiosios idėjos prasidėdavo nuo žmogaus, kuris atsisakydavo mimikrijos.
Melagių buvo visada. Raudona lemputė užsidega tada, kai daugelis ima vienodai kalbėti, kad būtų saugiau. Tada atsiranda žmonių skruzdėlynas, kur viskas labai tvarkinga ir niekas nesiginčija, nerizikuoja ir neišsiskiria. Visi tik siunčia teisingus signalus kaip žolėdžiai, priklausantys kaimenei.
Gyvūnų pasaulyje toks elgesys didina rūšies išlikimo tikimybę. Pas žmones priešingai - stiprybė yra gebėjimas pasakyti: „kaimenė bėga ne ten“. Istorijoje katastrofos nematomai, tyliai prasidėdavo tada, kai per daug žmonių vienu metu pradėdavo prisitaikyti.
Taip, laisvė nėra natūrali būsena gyvūnų pasaulyje, kur reikia prisiderinti, nepastebimai nusidažyti kaip aplinka, kartoti ką kartoja kiti. Pritarti kam pritaria dauguma arba tie, kurie atrodo dauguma. Laisvė yra anomalija gamtoje.
Žmogui svarbus gebėjimas likti savimi net tada, kai tai nėra naudinga. Kada už tai nemoka, kai prarandi draugus, sekėjus ar karjeros galimybes. Kiekvienas laikmetis turi savo mimikriją, keičiasi tik spalvos, kuriomis reikia nusidažyti.
Dauguma, deja, neieško tiesos - ieško daugumos. O klausimas lieka visada tas pats: kur baigiasi prisitaikymas ir prasideda savęs praradimas? Nes tikra, asmeninė laisvė prasideda tą dieną, kai nebereikia visiems patikti.
Skaityti komentarus