Sužinok kelius, kuriais vaikščioja pinigai – sužinosi viską ir valdysi pasaulį arba paspringsi švendrės lapu. Yra kas tuos kelius žino, bet ir apie žinančius kam reikia žino, todėl nei Vladimiro Putino, nei slaptų Šventosios Šeimos sąskaitų neužšaldys niekada.

Lygiuot, ramiai, klausyt, ką Briuselio bobelės pasakys! Kas duos pinigų, tam atsiduosim! Nes bukose smegeninėse vien pinigų ir galios troškulys, o jų duoda nuolankiesiems. 

Norit permainų? Bet kokios permainos, net menkiausias krustelėjimas stagnacijoje – tai ėjimas per raudoną prieš taisykles. Jėzus Kristus atėjo ne pagal taisykles, vasario 16-ji, kovo 11-ji buvo ne pagal taisykles, visi didieji įvykiai ir pokyčiai įvyko ne pagal taisykles. 

Kai normos tampa aukščiau už gyvenimo prasmę ir bendrą interesą, atslenka rutina, apgaubia kūdros dumblių laimė ir visuomenės mirtis. Aklas, bukas paklusnumas, tapęs įpročiu – visų imperijų siekis, diktatūrų ir autokratijų svajonė.

Buvau kadaise sostinėj. Vėlus vakaras, būrelis nuolankių praeivių prie perėjos, pagrindinis valstybės prospektas tuščias. Skersinė gatvė irgi tuščia abipus iki horizonto. Raudona, visi ilgai, kantriai stovi, nudelbę akis. Žalia – ir tvarkingai kaip viščiukai nukrypuoja. Toks mūsų gyvenimas, ši tauta beviltiška. 

Besilaikantys taisyklių situacijoje, kada jos visiškai beprasmiškos ir nemokantys susivokti ir priimti sprendimo yra beviltiški. Nuolankumas draudimui aukščiau už sveiką protą – orveliškumo ženklas. Vergo psichologija, kvailių ir prisitaikėlių vadinama civilizuotumu, o valdžios pataikūnų klikasklaidoje – net pilietiškumu.

Net kare nebūtina visada smulkmeniškai vykdyti įsakymus, kurie nenumatytoj situacijoje gali būti beprasmiški ir kenksmingi. Todėl dalinių vadai apmokomi mūšyje elgtis pagal aplinkybes ir kada reikia spręsti savarankiškai, atsižvelgiant į gautą užduotį.
Aukoti tikslą dėl priemonės, prasmę dėl beprasmiškos rutinos – vergų laisvė ir pasirinkimas. Ir koks apima mielas, patogus pasitenkinimo jausmas paklusus ponui! Ir, atvėrus vartus iš saugaus, šilto tvarto niekas neišeina, ėriukų tylėjimas pasitinka šeimininką. Juk jis mus išgelbės, apsaugos ir pašers.

Kiek permainų iš valdžios nuolankiai tikėtumeisi – bus tik naujos taisyklės ir nauji draudimai, kurių labai pasiilgom, tik nesutariam kokių. Savim patenkinti šaldyti broileriai, nuolankiai laukiantys žalio signalo, kurio niekada nebus, nes jis yra tik mūsų širdyse. 

Tokia nauja inkarnacija – Politinio Biuro gelbėtojų laukimas ir kolektyvizmas, atsisakant asmens teisės ir atsakomybės spręsti. Visuotinis nuolankus taikymasis prie absurdo, tapęs neturinčių ką pasakyti ir kuo argumentuoti argumentu.

Yra paprastas, tikras, neklystantis moralinis suvokimas ir teisėtumo jausmas, kuris vertina impulsyviai, bet tiksliai ir visada teisingai, kurį turi ir vaikai, ir net psichiniai ligoniai. Tai kaip muzikinė klausa, žmogus tiesiog jaučia arba ne ir kai pamatai, kad net to nebeliko, apima neviltis. 

Mergaitę galima žiauriai, viešai mušti ir tyčiotis, o nužmogėjusių, nebaudžiamumo kraujo skonį pajutusių paauglių roplio smegenimis - net paliesti nevalia, jiems tik "psichologinė pagalba"? Ir visi nuo Prezidento iki studento tyli, vadinasi, taip ir turi būti? Ir auksinis jaunimėlis problemos nemato, nes tuoj eis gelbėti varlyčių ir apsimelavusios LRT direktorytės?

Taip nebuvo net sovietiniais laikais ir dabar niekas niekur neišveš, tiesiog tai jau „normalu“ arba niekam nerūpi. Užtat labai rūpi paskųsti kitaip manantį, viešai išsityčioti iš nepatikusio dėstytojo, mokytojo, profesoriaus ar šiaip tikinčiojo ne tuo ir ne taip, kaip numirėliams reikia.

Taip, senstu ir naktimis vėl būnu mažas. Su tėčiu be leidimo einam žuvauti lazdyno stiebų meškerėmis, kurioms išsipjauti irgi nereikia leidimo, iš pušies žievės pasidarę plūdes, persmeigtas degtuku. Ir už tą nereikia mokėti, ir dar bijom mokytojų ir nebijom kaimynų. 

Dar viskas tik bus, ežerai ir upės yra mūsų ir miškai yra mūsų, ir nesibaidom būti savimi ir galvoti ką norim. Mes tylėjom, bet nebuvom nuolankūs, vakarais sėdėdavom prie laužo, kurį kurdavom kur norėjom ir niekas mūsų nebaudė, tik uodai, atsiprašau, uodės, nes patinams kraujo nereikia.

Ir jokių tvorų su kameromis nėra, ir jokios apsaugos mūsų pačių saugumui ir gerovei. Dar matau, kaip liepsnos atšvaitai žėruoja akyse, kurios prarastos. Prarastame pasaulyje nuolankumo nebuvo, nematavo, kiek metrų nuo vandens pastatyta mašina, ar ratas ne ant žolytės. Ir automobilio neturėjom ir nebuvom dėl to nelaimingi.

O kai panorėdavom – miegodavom palapinėje kur užsimanę ir niekas atėjęs nepasakydavo, kad čia ne tavo žemė. Ir negalvodavom, kad reikia leidimų ir kaip nepažeisti draudimų, kurių nebuvo. Ir niekas valdžios nemylėjo, tokių kvailių nebuvo net valdžioj ir ji bijojo mūsų. 

Mes buvom nugalėti, bet nebuvom nuolankūs, žmonės susėsdavo prie stalo su džiaugsmu ir vaikais. Ir keldavo taurę sugrubusiomis nuo darbo rankom, ir šviesa būdavo jų akyse, ir niekam tai neužkliūdavo. Ir dainuodavo - kaip jie dainuodavo! - ir kiekvienas atėjęs būdavo brolis.

Galit juoktis ir iš tų dainų šaipytis, kurie tarp jų nepabuvot ir nematėt akių spindėjimo, ilgesio ir nepajutot jų širdžių bendrumo, kai sunkiame, pritemusiame ir svetimame pasaulyje žmonės susirenka kartu. Ir jiems būna gera, ir jie dainuoja.
Taip, ne šventieji buvo, ir išduodavo vienas kitą, pasiduodavo. Ir, Dieve, kokie būdavo neteisūs! Bet štai jų sugrubę nuo darbo rankos ima duoną, kelia taurę, priglaudžia vaikus ir kambarys prisipildo šviesos, juk prisimenat? 

Mes nebuvom nuolankūs. Nebijojom kalbėti ką norim, nors ne viskas buvo kalbančių galvų dėžėj, bet viskas buvo gyvenime. Nebijojom, kad kas nors įsižeis dėl to, ką galvojam ir sakome ir ateis mūsų nubausti. Buvo milicija, kuri pati netikėjo savimi, bet nebuvo minčių policijos.

Nebuvo to savo paties balso, liepiančio tylėti ir raudono stop krano, sustabdančio mintis. Prarastam pasauly, kurį dar kartais susapnuoju, nebuvom laisvi, bet nekentėm ir bijojom to, kas dabar laisvai yra ir gyvena tarp mūsų. Buvom laisvi nelaisvėje, esam nebelaisvi laisvėje? Tai kada ta laisvė buvo tikra? 

Kodėl išorinę jėgą pakeitė vidinė baimė, nepasitikėjimas ir netikėjimas? Kodėl net dabar, rašydamas ką galvoju, pagalvojau – o ką kiti pagalvos? O gal kam nors kas nors nepatiks, juk apie tai niekas nekalba, tai gal ir nerašyk, gal taip dabar reikia?

O gal tikrai niekas ir neišgirs ir esu tiesiog juokingas, vienišas stepių vilkas? Argi jūs nesijaučiat vieniši, bejėgiai ir beprasmiški? Argi nematot, kaip nebegalit laisvai mąstyt nepasimatavę su propaganda? Ar savo vertinimų jau nederinat su tuo, kas kalama per visus galus? 

Argi nebijot būti kitokiais, kokių nebereikia? Jeigu jaučiat, ką sakau – vadinasi, dar esate gyvi. O lavonai nejunta. Jie tik ėda gyvuosius ir ėda. Nes yra nuolankūs.