Jos gudrios. Jos šypsosi. Jos moka kalbėti apie „žmonijos gelbėjimą“, „saugumą“, „atsparumą“, „žaliąją transformaciją“. Viena ranka pasirašo milijoninius projektus, kita – žongliruoja baimėmis kaip cirko artistas surūdijusiais kėgliais. Tik vietoje kėglių – švirkštai, krizės, karai ir nauji mokesčiai.

O aplink sėdi avys.

Viena verkia. Kita ploja. Trečia pati kiša petį naujam „sprendimui“, nes per televizorių sakė, kad taip reikia. Ketvirta jaučia, kad kažkas ne taip, bet bijo būti išmesta iš bandos. Penkta dar bando pykti, tačiau jos balsą nustelbia profesionalūs cypiantys ekspertų chorai.

Visa ši sistema seniai primena ne demokratiją, o groteskišką biolaboratorijos cirką. Čia emocijos dozuojamos kaip chemikalai. Čia baimė tapo valiuta. Čia žmonės dresuojami nebe argumentais, o nuolatine panika: klimatas, virusai, karas, krizės, trūkumas, kaltė.

Ir viskas pateikiama kaip pažanga.

Technologijos turėjo išlaisvinti žmogų. Bet šiandien jos vis dažniau naudojamos jam stebėti, klasifikuoti, reguliuoti ir gąsdinti. Net „mokslas“ kai kuriose vietose pavirto nebe tiesos paieška, o politinio marketingo skyriumi su laboratoriniu chalatu.

Tuo metu senosios žiurkės valdžios aukštuose toliau šnypščia apie moralę. Jos kalba apie „visuomenės gerovę“, bet pačios gyvena atskirame pasaulyje – su privilegijomis, apsauga ir šilta vieta prie biudžeto lovio.

Ir kuo daugiau jos kalba apie žmonių saugumą, tuo stipriau norisi patikrinti kišenes.

Nes istorija rodo paprastą taisyklę: kai valdžia pradeda per daug rūpintis tavo išgelbėjimu, dažniausiai kažkas ruošiasi gerai pasipelnyti iš tavo baimės.