Po to išeina ministras prie mikrofono ir girdime jau tradicine tampančią frazę:
„situacija kontroliuojama“, „viskas daroma pagal galimybes“.
O tada dar prasideda svarstymai: „turbūt ukrainietiškas dronas“… Tarsi nuo to automatiškai sumažėtų grėsmė ar rizika, jei jis būtų ir su sprogmenimis.

Tik kyla vienas labai rimtas klausimas – kokios tos „galimybės“?
- Gynybos biudžetas – rekordinis.
- Apie grėsmes kalbama kasdien.
- Perkami milijardiniai projektai.

Tačiau realybėje Lietuvos oro erdvę šiandien, panašu, stebi ne modernios sistemos, o Lietuvos kaimų gyventojai.

Ir čia jau ne techninė problema.
Tai, manau, konkreti vadybos, prioritetų ir atsakomybės problema.

Kariuomenės dėl to nekaltinu. Kariškiai dirba su tuo, ką gauna. Problema prasideda ten, kur priimami sprendimai – kabinetuose, ministerijose ir politiniuose prioritetuose.

Šį kartą pasisekė.
Bet valstybės gynybos strategija negali būti paremta vien sėkme ir tikėjimu, kad „gal nieko nenutiks“.

Todėl šiandien reikia ne šabloninių komentarų, o labai konkrečių atsakymų:
– Kada realiai Lietuvoje pilnai veiks žemo aukščio oro erdvės stebėjimo sistema?

– Kas konkrečiai už tai atsakingas?

– Kokie terminai?

– Ir kodėl po jau kelių incidentų visuomenė vis dar negirdi aiškaus veiksmų plano?

O šiandien konstatuokime faktą – dronai į Lietuvos teritoriją atskrenda ir, panašu, nepastebėti skris tol, kol valdžia nesugebės priimti reikiamų ir laiku sprendimų.