Po 2020-ųjų Lietuva nepripažino Lukašenkos rinkimų teisėtumo, suteikė biurą Baltarusijos opozicijos lyderei Cichanouskajai, kuri buvo vadinama tikrąja Baltarusijos Prezidente. Dėl rinkimų pažeidimų ES įvedė sankcijas Baltarusijos fiziniams ir juridiniams asmenims, o vėliau jas dar sugriežtino. Po to, kai Baltarusija 2021-aisiais priverstinai Minske nutupdė lėktuvą „Ryanair“.

Lietuvos pastangomis 2021-ųjų vasarą ES priėmė plačias sektorines ekonomines sankcijas Baltarusijos ekonomikai. Lietuva buvo pagrįstai įpykusi dėl Baltarusijos atsako – hibridinių atakų Artimųjų Rytų migrantais. Sankcijos apėmė ir kalio trąšas, tačiau buvo numatyta išlyga — draudimas nelietė iki 2021-06-25 sudarytų sutarčių vykdymo. Būtent tokia sutartis galiojo tarp AB „Lietuvos geležinkeliai“ ir „Belaruskali“ – trąšos ir toliau turėjo tranzitu keliauti per Lietuvą, nes ES sankcijos tokiam tranzitui nebuvo taikomos.
2022 m. vasario 1 d. įsigaliojo Lietuvos Vyriausybės sprendimas, kuriuo AB „Lietuvos geležinkeliai“ nutraukė sutartį su "Belaruskali", Vyriausybei pripažinus, kad minėta sutartis neatitinkančia Lietuvos nacionalinio saugumo interesų. Būtent nuo tos dienos baltarusiškų kalio trąšų tranzitas per Lietuvą buvo faktiškai sustabdytas.
Belaruskali sutarties nutraukimą laikė nepagrįstu ir 2023 m. spalį pradėjo bylą arbitraže prieš Lietuvos Respubliką pagal 1999 m. Baltarusijos ir Lietuvos dvišalę investicijų apsaugos sutartį. Arbitražo ieškinyje Belaruskali reikalauja iš Lietuvos 12 milijardų (!) JAV dolerių žalos atlyginimo. Belaruskalij ieškinį grindžia šia logika – kaip baltarusiškos įmonės Belaruskalij trąšų tranzitas per Lietuvą pažeidžia Lietuvos nacionalinio saugumo interesus, ką Belaruskalij atliko 2022-aisiais, kad prireikė nutraukti minėtą sutartį?
Po trąšų tranzito uždraudimo per Lietuvą, Baltarusija buvo priversta jas transportuoti per Rusiją. Ir čia įdomiausia „matematika“. Belaruskali produkcija sudaro apie 25 proc. Europos ir net 20 procentų viso pasaulio kalio trąšų rinkos. Po Lietuvos tranzito uždraudimo tenka skaičiuoti jau bendrą dviejų valstybių – Rusijos ir Baltarusijos – kalio trąšų rinkos dalį. Nes baltarusiškų trąšų tranzitą perėmė Rusija. Bendra šių valstybių kalio trąšų pasaulio rinkos dalis – milžiniška, suteikianti galimybes stipriai įtakoti pasaulio kalio trąšų kainas. Rusija ir Baltarusija kontroliuoja beveik trečdalį viso pasaulio rinkos ir net 60 proc. ES rinkos. Kitaip tariant, uždarydama tranzitą per Lietuvą, Lietuva suteikė Rusijai galią kontroliuoti Baltarusiškų trąšų eksportą, gauti tarpininkavimo ir transportavimo mokesčius, įtakoti kalio trąšų kainas. Na, ir iš to milžiniškai uždirbti.

Kas sudaro 12 milijardų dolerių žalą, kurią Belaruskali reikalauja iš Lietuvos? Tokio tipo arbitražo bylose paprastai didžiausią reikalaujamos sumos dalį sudaro negautos pajamos. Negautos pajamos - tai pajamos, kurių negavo Belaruskali dėl Lietuvos sprendimo uždrausti kalio trąšų tranzitą. Tuo pačiu svarbu atkreipti dėmesį, kad Belaruskali negautos pajamos tuo pačiu didele dalimi yra Rusijos gautos papildomos pajamos iš baltarusiškų kalio trąšų tranzito – kaip jau minėjau, įvairių valstybinių mokesčių, tarpininkavimo ir transportavimo paslaugų bei pasaulinių kalio trąšų išaugusios kainos pajamos. Kitaip tariant, Lietuva Rusijai sukūrė papildomą pinigų srautą, kuris skaičiuojamas ne milijonais ar šimtais milijonų, bet milijardais dolerių tuo pat metu, kai vyksta karas Ukrainoje! Kad suprastumėte skaičius – per visą karą Ukrainoje Lietuva Ukrainai nepaaukojo nė penktadalio šios sumos! Mūsų politikai karo Ukrainoje metu suteikė keletą kartų didesnę „paramą“ Rusijai, nei Ukrainai. Šie pinigų srautai – tiek parama Ukrainai, tiek ir Lietuvos netekimai dėl baltarusiškų trąšų eksporto kartu ir papildomos pajamos Rusijai – iš Lietuvos biudžeto (Lietuvos geležinkeliai yra valstybinė įmonė, todėl sumažėjusios pajamos mažina dividendus valstybei).

Tuo galima būtų ir baigti. Bet trūktų paaiškinimo „kodėl“ Lietuva elgėsi būtent taip? Į klausimą, kodėl Lietuvos vadovai karo Ukrainoje metu padėjo Rusijai gauti papildomas milijardines pajamas – atsakykite kiekvienas sau. O aš atsakysiu į likusį. Kodėl Lietuva yra kone aktyviausia ES valstybė, siekianti tęsti ir plėsti sankcijas Baltarusijai, 2025 m. patvirtinusi dar ir papildomas nacionalines sankcijas Baltarusijai, jei nustotų galioti arba būtų panaikintos ES sankcijos.
Nes Lietuvos užsienio politikos vadovai 2022-aisias metais priėmė labai abejotiną sprendimą dėl baltarusiškų kalio trąšų tranzito draudimo Lietuvos geležinkeliais nacionalinio saugumo interesu, kuris sukėlė Belaruskali milijardinę žalą. (Primenu, Lietuvos geležinkeliai, suprasdami šio klausimo jautrumą ir galimas pasekmes, vengė sutarties su Belaruskali nutraukimo, vyko viešas ginčas tarp LG vadovų ir Šimonytės, vėliau net ir atsistatydinimai).

Bet koks atsitraukimas ar sankcijų kalio trąšoms atšaukimas šiuo metu reikštų Lietuvos pozicijos nenuoseklumą ir dar didesnę tikimybę, kad Lietuva pralaimės arbitraže. Juk saugumo situacija 2026-aisias iš esmės nėra pasikeitusi nuo tos, kuri buvo 2022-aisiais, kai Lietuva nutraukė sutartį nacionalinio saugumo interesais.
Lietuvos nenoras atitolinti Baltarusiją nuo Rusijos tėra baimė pripažinti, kad 2022-aisiais galėjo būti priimtas nepagrįstas sprendimas, kuris gresia 12 milijardų dolerių žalos atlyginimu. Šį sprendimą priėmė konkretūs asmenys, jį patvirtino ar su juo sutiko visa tuo metu veikusi užsienio politikos „grietinėlė“, pradedant Lansbergiu ir Šimonyte. Jų tikslas – kuo labiau „ištempti“ bylinėjimąsi arbitraže, dėti maksimalias pastangas blokuoti Baltarusijos didesnį savarankiškumą nuo Rusijos. Įsivaizduokite situaciją, jei arbitražas pasibaigtų Lietuvos pralaimėjimu – t.y. arbitražo teismas patvirtintų, kad nebuvo pagrindo nutraukti tranzito sutartį? Kalbu ne tik apie pusę Lietuvos biudžeto metinių pajamų, bet ir apie politines ir ekonomines pasekmes konkretiems asmenims – sprendimų priėmėjams. Už savo sprendimus atsakyti juk anksčiau ar vėliau reikės? Reikės ir pripažinti klaidas.
Kartu tai atsakymas, kodėl sužinojęs apie mano susitikimą su specialiuoju pasiuntiniu John Coale taip susijaudino Prezidentas Nausėda. Susierzinęs pašiepė Trump JAV administraciją, o susitikusius išvadino „veikėjais, kurie galbūt jiems (Trump administracijai – aut.) atrodo ideologiškai artimi“. „Veikėjai“ ne tie, kurie susitiko tam, kad spręstų klausimus, o tie, kurie 2022-aisiais vadovavo užsienio politikai. Tik ar šie „veikėjai“ supras John Coale logiką: geriau spręsti rizikas iš anksto, nei tuomet, kai jos realizuosis milijardine žala.