„Kvailys gyvena savo iliuzijų burbule, įsitikinęs, kad visas pasaulis sukasi apie jį ir kad tas pasaulis turi palydėti aplodismentais kiekvieną jo mintį. Kvailys ne tik naivus, jis ir pavojingas“, - rašė N. Makiavelis. 

N. Makiavelis niekada nerašė tam, kad kažkam įtikti, jis rašė tam, kad atskleisti valdžios ambicijas, baimę ir kvailystes. Jis žinojo, kad valdžios sluoksniuose pačius didžiausius pavojus sukelia ne tironai, bet įtakingi kvailiai. Šie žmonės, apakinti savo ego, tampa mirtinais nevaldomo chaoso ginklais. 

N. Makiavelis kvailius vaizdavo negailestingai: nenuspėjami, lengvai pasiduodantys manipuliacijoms ir įtaigai, bet pavojingi savo bukumu. Ir tai, ką N. Makiavelis suprato prieš penkis šimtmečius, šiandien tampa dar aktualiau: mes gyvename epochoje, kur įvaizdis yra svarbiau už mąstymą. Dabartinis kvailys – tai jau ne dvaro juokdarys, juo dažnai žavisi, jį garbina, jį kopijuoja. 

Besiremdama N. Makiavelio darbais, surašysiu 10 kvailo žmogaus požymių. Tekstas bus ilgas, tačiau gal pravers tiems, kurie bus suinteresuoti nebefarširuoti tiek Lietuvos politikos tiek savo asmeninių gyvenimų kvailiais. 

1. Kvailys kalba įtikinamai, jis tvirtina, teisia, sprendžia ir nesivargina suabejoti. Kvailys maitinasi žinojimo iliuzija. Jis netyrinėja, jis tik kartoja. Jis neklausinėja, jis tik daro išvadas. Ir reikalas ne tas, kad jis surado tiesą, o tas, kad jis bijo tos tiesos ieškoti, nes paieškos reikalauja pripažinti nežinojimą, o kvailiui tai nepriimtina. Jis yra užsibarikadavęs už paruoštų nuomonių, kurių niekada nekliudė jokia nuosava mintis. Protingas abejoja, šlifuoja, performuluoja, o kvailys tik tvirtina. N. Makiavelis sakė, kad pačius silpniausius protus turi tie, kurie turi pačius stipriausius įsitikinimus. Ir šis bruožas labai pavojingas, kadangi velka paskui save tingias mases.

Kvailys galvoja, kad tiesą galima turėti ir nesupranta, kad ją reikia atrasti.

2. Kvailio ligotas poreikis būti teisiu. Kvailys ieško ne tiesos, o pergalės. Kiekvienas pokalbis kvailiui yra mūšio laukas, kuriame jis turi būtinai nugalėti, netgi melo pagalba. Jis ginčijasi ne dėl to, kad kažko išmoktų, o dėlto, kad dominuotų. Ir kai kvailys jaučia, kad jo argumentai silpsta, jis kelia toną, tyčiojasi, kaltina, vaidina auką. Kvailys gyvena pastovioje įtampoje tarp savo vaizduotės ir realybės. N. Makiavelis tokį pasmerktų, kadangi tas, kuris nenori savęs tobulinti, tampa arba tironu, arba dvaro juokdariu. Bet kokiu atveju – jis pavojingas. Kvailys laikosi už savo idėjų, tarsi už supuvusios lentos audros sūkuryje. 

3. Kvailio nesugebėjimas matyti kitus. Kvailys yra užsidaręs savo pasaulio suvokime. Jis projektuoja į pasaulį savo įsivaizdavimus, baimes ir norus bei tiki, kad tas pasaulis funkcionuoja lygiai taip pat, kaip ir pats kvailys. Kvailys kalba tada, kai reikia klausyti, reikalauja, kai reikia atsitraukti. Kvailys tiki tais, kurie juo manipuliuoja ir nepasitiki tais, kurie nori nuoširdžiai padėti. N. Makiavelis jį pavadintų auka, nes tas, kuris nesugeba matyti kitų, tampa pėstininku valdžios žaidimuose. Kvailys galvoja, kad jis daro įtaką tuomet, kai yra tiesiog manipuliacijų auka. Kvailys visus žodžius priima tiesiogiai, nes galvoja, jog tiesa yra žodžiuose, o ne ketinimuose. Jis šypsosi tiems, kurie jam kasa duobę. 

4. Kvailio emocinis reaktyvumas. Kvailys pirmiau reaguoja, paskui galvoja. Jis -emocijų vergas ir įsivaizduoja, kad jo emocijos yra tiesa. Ir šiame vidiniame chaose jis tampa neprognozuojamu ir netgi pavojingu. Apsišarvavęs puikybe ir pavydu, jis įsivaizduoja esantis stiprus. Tokiu būdu kvailys tampa marionete tų, kurie žino, kokį mygtuką paspausti, kad kvailys „užsivestų“. Kol kvailys yra savo impulsų vergas, jis pasmerktas daryti lemiamas klaidas. 

5. Kvailio aistra išorei. Jam yra svarbiau atrodyti, nei būti. Jis energiją investuoja ne į vidinį augimą, bet į savo pristatymą. Jis trokšta blizgėti kitų akyse netgi vidinio nykimo sąskaita. Jis ieško dėmesio, tarsi narkotikų. N.Makiavelis matytų jame tuščiavidurį žmogų, ieškantį patvirtinimo ir pasiruošusį viskam, kad tik išsaugotų viršenybės iliuziją. Kvailys neatskiria, kas yra matomumas, o kas vertingumas. Jis galvoja, kad jeigu yra matomas, tai tuo pačiu yra ir vertingas. Kvailys galvoja, kad jeigu jis rodo savo idealų gyvenimą, tai jam visi pavydi. Tačiau gyvenimas vaizdiniais daro jį labai pažeidžiamu. Jis elgiasi ne pagal tai, kas jam teisinga, o pagal tai, kas daro aplinkiniams įspūdį. Jis eina ne paskui tiesą, bet paskui daugumos nuomonę ir madingus lozungus. 

6. Kvailys nepriima kritikos. Jis nekenčia veidrodžių, jis bėga nuo bet kokios pastabos, kuri jį erzina. Bet kokią kritiką jis painioja su asmenine ataka. Jis pajaučia grėsmę visada, kai yra pakviečiamas augti ir tobulėti. Jo sąjungininkai yra padlaižiai, kurie kalba tai, ką kvailys nori girdėti. N. Makiavelis jame matytų pavojingą žmogų, nes tie, kurie nekenčia prieštaravimų, gęsta prieš realybę. Kvailys galvoja , kad jį gerbia, nors iš tiesų tik vengia „ginčytis su durniumi“. 

7. Kvailys nesugeba mokytis iš klaidų. Jis krenta vis toje pačioje vietoje. Jis kartoja tuos pačius žodžius, tuos pačius pasirinkimus, tas pačias reakcijas ir tikisi kito rezultato. Kiekvieną ir pasikartojantį savo nuopuolį jis vadina nelaime, o ne pamoka. Jis nesisemia išminties iš savo klaidų, nes nenori prisiimti atsakomybės -jam patogiau kaltinti kitus, aplinkybes, likimą, bet tik ne save. N. Makiavelis čia pamatytų aiškiausią kvailumo formą – puikybę, kaip evoliucijos stabdį, kadangi išgyvena tie, kurie mokosi, o kartojantys tas pačias klaidas – gęsta. Kvailys yra įsikabinęs į metodus, kurie jau neveikia, į įpročius, kurie jį naikina, į santykius, kurie jį vargina ir stebisi, kodėl jo gyvenimas nesikeičia. Protingas žmogus kiekvieną savo nesėkmę paverčia į trampliną, o kvailys – į nesibaigiančias kaltųjų paieškas. 

8. Kvailys vengia eiti gilyn. Jis pradeda nuobodžiauti, kai tik pokalbis nukrypsta nuo paviršutiniško. Jam reikalingi greiti atsakymai, primityvios idėjos, kategoriški nurodymai. Minties lėtumas jį erzina, sunkumas – gąsdina. Jis slenka per temas, tarsi skrolintų Instagram puslapį. Jis painioja suvokimą su informacija. N. Makiavelis jame pamatytų protą, nesugebantį pagauti realybės. Kvailys nori eiti greitai, turėti nuomonę apie viską, užimti poziciją be suvokimo, teisti be tyrinėjimo. Jis bijo leistis į minties gylį, nes ten gali surasti savo tuštumą. Jis - idealus taikiny manipuliacijoms, supaprastintai ideologijai ir sukramtytiems „naratyvams“. Jis priima jau paruoštus įsitikinimus, visiškai jų neanalizuodamas. Jis kartoja išgirstus žodžius, galvodamas, kad kažką galvoja. 

9. Kvailys yra prisirišęs prie populiarių nuomonių. Kvailys pats negalvoja, jis priima dominuojančias idėjas, ne todėl, kad jas suprato, o todėl, kad jos yra daugumos. Jis painioja minią su tiesa. Jam svarbu priklausyti, būti teisingoje pusėje, saugotis atstūmimo. Jis bijo intelektualios izoliacijos.

N. Makiavelis tikėjo tik tais protais , kurie sugeba eiti prieš srovę, nes tikroji valdžia reikalauja matyti tai, ką kiti matyti atsisako. O kvailys netgi nesupranta, kad jo įsitikinimai yra ne jo. Jis kartoja išgirstą, cituoja nesuprastą. Jis seka bandą net gi tada, kai ta banda jį nuneša nuo jo paties. Jis keičia nuomonę, kai tik vėjas pakeičia kryptį. Jis sveikina tai, ką tik vakar smerkė. Jis gyvena svetimų nuomonių kalėjime, kuris yra baisesnis už bet kokias grandines. Kvailys renkasi klysti su banda, vietoje to, kad būti teisiu vienatvėje – ir tokiu būdu jis tampa lengvai manipuliuojamu, nestabiliu ir pavojingu. Jis galvoja kartu su banda, kartu su ja ir numiršta, net ir nepatyręs, kas yra sąmoningumas. 

10. Kvailio poreikis egzistuoti kitų akyse. Kvailys gyvena ne savyje, jis gyvena žvilgsnyje, nukreiptame į jį. Viskas, ką kvailys daro, sprendžia, galvoja yra perleidžiama per vieno klausimo filtrą: „ką jie pagalvos?“ Jis kuria savo identitetą taip, kaip aktorius kuria rolę. Jis vadina pasitikėjimą, jėgą, išmintį, bet savo gyvenime to nenaudoja.

N. Makiavelis matytų jame tragišką personažą, nes įkyri idėja būti matomu ir pripažintu veda kvailį prie vidinio kracho. Kvailys bėga paskui aplodismentus, kaip kiti bėga paskui gryną orą. Kvailys tampa tuo, ko iš jo tikisi kiti – tol, kol pats pamiršta, kas iš tiesų esąs. Jis galvoja, kad užkariauja pasaulį, tačiau parduoda sielą minios žvilgsniui. 

P.S. Linkiu visiems atsibudimo ir atsakymo į klausimą: su kuo aš einu? Ar su kvailiais, ar pats sau vienas – su savo tiesa ir su savo identitetu?