Stipriųjų žmonių epocha tikrai atėjo, bet...yra viena smulkmena. Tie stiprieji tapo nemylimi. Jie tapo tiesiog nepatogiais. Ir šis postas skirtas būtent jiems. Stiprieji yra nemylimi, nes jie- nepatogūs. Jais negalima manipuliuoti. Jie girdi savo vidinį balsą, žino ko yra verti ir nesiruošia tos vertės atsisakyti. Jų viduje- inkarai, kuriais jie yra prisirišę prie savo noro gyventi, o ne egzistuoti. 

Gyventi be purvo ir būti laimingais, nepaisant nieko. Jie turi gilias šaknis, kurių negalima išrauti ar nukirsti. Lygiai taip, kaip ir negalima išrauti jų geležinių principų, moralės ir tikėjimo savimi. Stiprieji sugeba atlaikyti bet kokią tiesą, likimo smūgius, išbandymus išdavyste ir nuosavų emocijų audrą. Jie išmoko savo sielos žaizdas paversti išmintimi ir mėgautis gyvenimu, išsaugodami širdyje grožį ir švelnumą. 

Stiprieji nesipainioja svetimuose keliuose, neprekiauja laime, nemaldauja meilės. Jie gyvena garbingai, elgiasi pagal sąžinę, nesipuikuoja savo istorija, nemoko kitų gyventi, o tiesiog užsiima savo realizacija ir vidiniu augimu. Jie tempia savo kryžių, nenumesdami jo ant svetimų pečių, atsako už savo žodžius, o patyrę nuopuolį, prisiima dėl to atsakomybę ir mokosi iš klaidų. 

Jie daro teisingas išvadas vietoje tuščių apgailestavimų. Jie niekada negali nusilenkti prieš svetimą valią – už jokius pinigus ir jokiomis sąlygomis. Ir jiems yra dzin, kad jie yra nemylimi ten, kur ir nenorėtų būti, t.y. pilkoje minioje, mekenančioje svetimus lozungus ir tipenančioje paskui cepelinų porciją. Ir dar: jie moka išeiti – vieną kartą ir visiems laikams. Todėl nebandykite jų atsparumo – sulūšite patys.

Ir tie, kurie, stovėdami Baltijos kelyje, tvirtino, kad „ateina stiprių žmonių epocha“, buvo velniškai teisūs. Ši epocha tikrai atėjo. Bet ne visiems.