Tikrieji protestai jau buvo. Kai buvo atimtos žmonių laisvės, uždaromi verslai, vaikai vaikomi nuo kalnelių, kai valdžia elgėsi lyg okupantas savo pačių šalyje. Tada gatvėse stovėjo žmonės, kurie jautė skausmą, neteisybę, pažeminimą. Tai buvo protestai už gyvenimą.

Šiandien – farsas. Šiandien kviečiama į gatvę dėl smulkmenų, dėl žodžių, dėl pigios intrigos. Iš nieko kuriamas triukšmas. Iš dulkių lipdomas pretekstas. Ir tas triukšmas patogus tik vieniems – tiems, kurie nori matyti Lietuvą silpną, išsiskaldžiusią, pasimetusią.

Kiekvienas žingsnis tokioje minioje yra žingsnis prieš savo šalį. Kiekviena ranka, pakelta šūkiui, yra ranka, kuri padeda mūsų priešams. Tai – ne pilietinė drąsa. Tai – gėda.

Todėl pavadinimas „Gėdos diena“ tinka tobulai. Nes gėda krenta ne ant valdžios, o ant tų, kurie stovės aikštėje, apsimesdami, kad kovoja už tiesą. Jie nekovoja. Jie griauna. Jie maitina chaosą, kurio labiausiai laukia Kremlius.

Ir šios dėmės nuo veido jau niekas nenuplaus.