°C
      2026 05 04 Pirmadienis

      Linas Karpavičius. Ko nepasakė vyskupas J. Kauneckas…

      Nuotrauka: Minfo koliažas

      Autorius: Lino Karpavičiaus Facebook įrašas
      2026-05-04 12:00:00

      Gerbiamą vyskupą teko kalbinti keliuose renginiuose. Iš tų trumpų pokalbių su juo pajutau, koks tai žmogus. Pasakyti, kad pas vyskupą jautėsi rūpestis Lietuvos ir jos žmonių ateitimi, – tai mažai pasakyti. Jo virpančiame balse galėjau išskaityti netikrumą dėl mūsų ateities. O pergyventi tikrai yra dėl ko.

      Norėčiau paklausti kiek gerbiamo vyskupo kritikų yra buvę jo pamoksluose? O man Panevėžyje gyvenant teko būti ne viename. Ateini į bažnyčią vos vikdamas kojas, o pasiklausius J. Kaunecko pamokslo išskrendi lyg ant sparnų. Didžiuojuosi, kad vyskupas dalyvavo vienam iš mano vaikų priimant pirmąją komuniją. Todėl visada įsiklausau į vyskupo žodžius.



      Aptariant paskutinį vyskupo pasisakymą, buvo „iššaudyta“ nemažai „šovinių“ – ir už vyskupą, ir prieš jį. Nieko nestebina, kai prieš vyskupą sukyla prie Lietuvos nepriklausomybės prisiplakę įvairaus plauko komunistėliai. Jų kraujyje – patologinė neapykanta viskam, kas susiję su Katalikų Bažnyčia – „staraja zakalka“ jaučiasi. Kiekvieno tikro komunisto garbės reikalas – visur ir visada pilti ant Bažnyčios.

      Pavardžių neminėsiu, patys suprantate, apie ką aš.

      Liūdina kas kita. Manau, tai liūdina ir gerbiamą vyskupą, ir kunigą Robertą Grigą, tai liūdino ir sesę Nijolę Sadūnaitę, gal ir Alfonsą Svarinską – tai didysis moralinis visuomenės nuopuolis, ypač jos jaunosios dalies.



      Daug vyresnių Katalikų Bažnyčios atstovų praėjo sovietinių represinių struktūrų mėsmalę. Jei nebuvo ištremti ar įkalinti, kaip kardinolas Sigitas Tamkevičius ar kunigas Alfonsas Svarinskas, tai tardymuose, apklausose, „pokalbiuose“ buvo daugelis. Ir žinote, ką jie visi matė? Sovietinių žmonių nužmoginimo proceso pasekmes. Iš tardymo izoliatorių ir kriminalinių kalinių kamerų šis brudas pasklido per gatves ir aikštes ir atėjo į kiekvieno namus. Rusiški keiksmažodžiai sovietmečiu tvirtai įsitvirtino šnekamojoje kalboje. Jie tapo tokia neatimama „kultūros“ dalimi, kuri lyg nematoma lazda žmogų ginė toliau nuo jo dieviškojo atitikmens. Kas kitas, jei ne dvasininkai, kurie ne tik pagal savo tarnystę, bet ir morališkai būdami kitoje barikadų pusėje, galėjo tai suvokti ir pastebėti aiškiau nei kas kitas.

      Taip buvo Rusijoje. Lietuva dar laikėsi. Mes, kaimo vaikai, buvome tėvų auklėjami griežtai. Elgesio normos buvo suformuotos nuo mažens. Saviraiškos niekas nevaržė, bet mandagumas ir elementarus padorus elgesys buvo toleruojamas, o priešingas elgesys – baudžiamas.



      Šiandien gerbiamas Jonas Kauneckas mūsų aikštėse mato tai, kas jį neramina. Mūsų visuomenės kultūra ritasi į tokią padėtį, kurioje prieš pusę amžiaus buvo rusai. Kas toliau? Paklauskime vieni kitų - ar yra skirtumas tarp užrašų ant sienos kriminalinių nusikaltėlių kameroje ir ant plakatų mitinge „Už laisvą žodį“?

      1990–1991 metais keletą kartų teko lankytis Rusijos provincijoje. Nors buvome jauni ir kažkuria prasme pasiutę bernai, bet savo kraštą mokėjome reprezentuoti. Mus iš karto atpažindavo, kad esame lietuviai, ir, kaip viena moteris išsireiškė, – dėl mūsų elgesio kultūros. Nežinau, kuo mes skyrėmės nuo paprastų rusų, bet jie mus išskirdavo ir žiūrėdavo į mus su kažkokiu baltu pavydu. Ir tai buvo ne todėl, kad mes buvome geriau apsirengę. Mūsų apranga daugelyje kelionių buvo prastesnė nei paprasto ruso (taip rengėmės dėl saugumo). Kaip viena rusė man pasakė: „Nuo jūsų tiesiog dvelkia kultūra. Šalia jūsų turi pasitempti, rinkti žodžius, nesikeikti, valdytis… Jūs primenate mums mūsų senelius. Jie buvo tokie…“



      Sovietmečiu suklestėjusi kalėjimo „kultūra“ ir kalėjimo žargonui įsivyravus visuomenėje prasidėjo rusų tautos degradacija. Vyskupas tai puikiai supranta, ir sakydamas „kriminaliniai nusikaltėliai“, jis išveda nematomą paralelę tarp tų jaunų žmonių, laidančių politinius juokelius su „antro galo“ prieskoniu, ir Rusijos kalėjimų kontingento – tiek kalinių, tiek jų sargų. Tik vienus, kad paverstų gyvuliais, reikėjo revoliucijos, o mūsiškiams pakako kelių apsvaigusių narkomanų šoumenų.

      Šiandien Rusija yra pasiekusi naujas dvasinio skurdo aukštumas, kurio neatsiejama dalis – visuotinis keiksmažodžių vartojimas. Rusų kalba tapo skurdesnė, nes keiksmažodžių pagalba tampa paprasčiau perteikti mintis ir emocijas. Daugelis žodžių, kurie buvo vartojami Čechovo, Gogolio, Turgenevo ar Dostojevskio laikais, jau nebevartojami. O kam? Kai yra tiek keiksmažodžių.



      Bet grįžkime į Lietuvą, kurios jaunimas sparčiai vejasi Rusiją, kopijuodamas jos madas. Kitaip ir būti negali, nes mūsų šiuolaikinio jaunimo elgesio kultūrą formavo žanro „klasikai“: ramanauskai, šurajevai ir kiti. Jie pakenkė Lietuvai daugiau, nei būtų pakenkusi Rusijos okupacija. Ne vienas jaunas žmogus man išdidžiai yra prisipažinęs, kad jo charakterį ir būdą suformavo šie nelietuviai. Ne tėvai, o kažkokie nepraustaburniai iš gatvės. Vyskupas, galvojate, nieko nesupranta? Kunigas R. Grigas nieko nesupranta? Jie viską puikiai supranta ir analizuoja, kur buvo padaryta klaida, kodėl valstybėje niekas nemušė pavojaus varpais.

      Dvasininkams žemė slysta iš po kojų, nes jie puikiai supranta, kad nužudžius žmogaus dvasią, pavertus jį gyvuliu, joks žmogaus atgimimas tampa nebeįmanomas. Beždžionė negali tapti žmogumi, o žmogus beždžione – gali. Ir atgal kelio nebėra.



      Tai nėra tik kelių charizmatiškų narkomanų kaltė. Tai yra žmonių valdymo programos, kurios keičia visuomenes iš pagrindų. Sudedamoji tokios programos dalis yra Bažnyčios puolimas, prieš tai į ją infiltravus kuo daugiau įvairių seksualinių sutrikimų turinčių žmonių. Kita dalis – visuomenės seksualizacija nuo kuo ankstyvesnio amžiaus. Tam tarnauja pornografija, erotika, net pusnuogės popmuzikos atlikėjos ir gyvenimo įgūdžių programos su lytinio švietimo dalimi.

      Apsaugoti save ir savo šeimas nuo slenkančios dvasinės okupacijos variantų nėra daug. Tikiuosi, negalvojate, kad reikia rinkimų, per rinkimus išsirinkti „reikiamus“ politikus, o jie viską sudėlios į vietas? Nieko panašaus. Visi politikai yra nepajėgūs net smulkesnių dalykų pakeisti. Yra tik viena išeitis – kurti kaimiškas bendruomenes (galima ir religines, nes tokių bendruomenių galimybė numatyta įstatymais), kurių ribose būtų laikomasi pačių bendruomenių priimtų gyvenimo normų. Žinomiausios tokios pasaulyje – JAV ir Kanados protestantų amišų bendruomenės ir visame pasaulyje veikiančios judėjų chasidų bendruomenės. Valdžia negali kištis į šių bendruomenių vidaus reikalus.



      Valstybės mes nebeturime. Kuo greičiau tai suvoksime, tuo daugiau žmonių išgelbėsime.

      Bet tam reikia vienytis, o lietuviams, kurie yra užkietėję individualistai, tai gali būti labai sunku.

      Bet tai yra paskutinė ir vienintelė galimybė išlikti žmonėmis.

      Skaityti komentarus