Kiekvienas pilietis, pateikęs prašymą išsiimti antros pakopos lėšas, veikė teisėtai. Tai leidžia įstatymas. Sistema suteikia tokią galimybę. Niekas neprivalėjo likti kaupti, jei to nenorėjo. Ar žmogus nori suremontuoti būstą, pakeisti buitinę techniką ar susitvarkyti finansus, tai yra jo sprendimas, ne valdžios ar komentatorių. Smerkti už teisėtą pasirinkimą yra ne tik nesąžininga, bet ir politiškai trumparegiška.

Yra ir svarbi detalė, kuri dažnai nutylima: niekas nedraudžia į antrą pakopą sugrįžti. Jei iki pensijos liko 10, 15 ar 20 metų, žmogus gali šiandien pasiimti pinigus, išspręsti aktualius finansinius klausimus, o vėliau vėl pradėti kaupti. Įstatymas tai leidžia. Tai nėra finansinis neraštingumas. Tai gebėjimas naudotis sistemos suteikiamomis galimybėmis.

Kitas klausimas yra alternatyvų trūkumas. Buvo siūlymų antrą pakopą padaryti paveldimą, svarstyta apie dalies „Ignitis“ akcijų nacionalizavimą ar kelių fondo plėtrą kaip investicinę priemonę. Šie keliai nebuvo pasirinkti. Galima diskutuoti, ar tai buvo teisinga, tačiau kritikuoti žmones už tai, kad jie pasirinko vienintelę realiai prieinamą išeitį, yra cinizmas.

Ir čia prasideda jautriausia dalis. Konservatorių retorikoje netrūksta pašaipų tiems, kurie pasiėmė pinigus. Tačiau niekas viešai neatsako į elementarų klausimą: kiek jų pačių taip pasielgė? Jei reikšminga dalis partijos narių pasinaudojo ta pačia galimybe, ar tikrai galima visus kitus vadinti neatsakingais? Arūnas Valinskas viešai pripažino, kad lėšas pasiėmė ir paaiškino, kaip jas panaudojo. Politinė tyla šiuo klausimu tik sustiprina dvigubų standartų įspūdį.

Antros pakopos lėšas pasiėmę žmonės nėra nei neatsakingi, nei neišmanantys. Tai piliečiai, kurie sprendė savo finansinę situaciją naudodamiesi teisėtomis priemonėmis. Esminis klausimas yra ne kodėl jie tai padarė, o kodėl sistema nepasiūlė patrauklesnių alternatyvų ir kodėl kritikai vengia atsakyti apie savo pačių sprendimus.