Pradėkime nuo pagrindų. Amerika šiandien kovoja egzistencinį karą, tik jo frontai nėra ten, kur daugelis galvoja. Tikroji grėsmė Vašingtonui ateina iš Kinijos, o ne iš Maskvos. Kinija turi energetinius išteklius, gamtos žaliavas ir geopolitinę erdvę augti. Amerikai tai nepriimtina. Todėl viskas, kas vyksta Persijos įlankoje, Ukrainoje ir Artimuosiuose Rytuose, turi būti vertinama per šią prizmę kaip sulėtinti Kinijos kilimą. Tai nėra sąmokslo teorija. Tai geopolitinė logika, kurią Trumpas taiko gana atvirai.

Kalbant apie Trumpą, jis gina amerikiečių interesus. Tik juos. Europa jam nėra partnerė, ji yra aplinkybė. Lietuva, tiesiai sakant, jam nėra prioritetas, išskyrus atvejus, kai tai sutampa su platesniais JAV interesais. Tai nėra kaltinimas, tai konstatavimas. Klausti, kodėl Trumpas negina Lietuvos, yra tas pats, kas klausti, kodėl liftas nevažiuoja horizontaliai. Jis tiesiog taip nesukurtas.

Dabar apie naftos geometriją. Apie ketvirtadalis pasaulinių naftos srautų eina per Hormūzo sąsiaurį. Iranas aiškiai signalizavo, kad jei Amerika nesilaikys tam tikrų sąlygų, infrastruktūra, energetika ir Persijos įlankos valstybių naftos objektai gali tapti taikiniais. Šios valstybės jau naudoja modernias gynybos sistemas, kad apsaugotų savo energetinę infrastruktūrą. Situacija užsidaro į uždarą ratą.

Čia kyla klausimas, kurį verta kelti garsiai. Ar Rusija iš tikrųjų veikia neapgalvotai, leisdama atakuoti savo naftos infrastruktūrą? O gal tai yra strategiškai toleruojama situacija? Jei sumažėja pigios naftos pasiūla Europai, atsiranda spaudimas rinkoms. O kai spaudimas didėja, keičiasi ir politinės nuotaikos. Atsiranda diskusijos apie paramos apimtis, apie prioritetus, apie konfliktų kainą.

Infliacija Rusijoje oficialiai siekia apie 5,38 procento, tačiau realus poveikis ekonomikai gali būti didesnis. Vis dėlto svarbiausias klausimas yra ne Rusijos ekonomika. Svarbiausia, kada šie procesai atsispindės Europoje ir Lietuvoje. Tai gali įvykti greičiau, nei tikimasi. Rinkos pokyčiai dažniausiai pirmiausia pasimato kainose, o tik vėliau politiniuose sprendimuose.

Didžiausia problema išlieka kita. Trūksta gilesnės analizės apie Iraną, Izraelį ir JAV konkurenciją su Kinija. Viešojoje erdvėje dominuoja antraštės ir fragmentiški pareiškimai, tačiau trūksta platesnio konteksto. Be jo bet kokios diskusijos apie energijos taupymą ar vartojimo ribojimą atrodo paviršutiniškos.

Kol šie procesai nėra suprantami sistemiškai, tol sprendimai bus pavėluoti. Ir tada net paprasčiausi ekonominiai pokyčiai gali virsti rimtais politiniais iššūkiais.