Pastaruosius kelerius metus Lietuvos viešojoje erdvėje nuosekliai buvo kuriamas vienas konkretus politinis naratyvas. Politiniam judėjimui „Nemuno aušra“ buvo klijuojama sunkiausia šių laikų geopolitinė etiketė. „Kremliaus projektas“. Šis apibūdinimas skambėjo politinėse diskusijose, televizijos laidose, socialiniuose tinkluose ir viešuose pareiškimuose. Jis buvo kartojamas taip dažnai, kad daliai visuomenės pradėjo atrodyti kaip savaime suprantamas faktas.
Tačiau šiandien turime institucijų pasakytą aiškų vertinimą, kuris verčia sugrįžti prie paprasto klausimo. Kur buvo įrodymai?
Valstybės saugumo institucijų atstovas Remigijus Bridikis viešai konstatavo, kad Lietuvoje nebuvo identifikuota Rusijos režimo įtakos Lietuvos politiniams procesams. Kitaip tariant, nėra nustatyta bandymų iš Rusijos režimo pusės veikti Lietuvos rinkimus ar politines jėgas. Tai yra oficialus saugumo institucijų vertinimas, o ne politinė interpretacija.
Šis faktas neišvengiamai kelia rimtų klausimų apie tai, kaip ir kodėl buvo kuriamas priešingas naratyvas. Atsakomybė čia tenka ne tik daliai žiniasklaidos atstovų, kurie nekritiškai kartojo šias etiketes. Atsakomybė tenka ir politikams, kurie šią retoriką aktyviai naudojo. Ypač tiems, kurių vieša komunikacija nuosekliai rėmėsi geopolitinių kaltinimų strategija.
Ne paslaptis, kad būtent konservatorių politinės retorikos lauke šis naratyvas buvo naudojamas itin dažnai. „Kremliaus projekto“ formulė tapo patogiu politinės kovos instrumentu. Ji leido ne diskutuoti apie programas ar idėjas, o iš anksto delegitimuoti politinį oponentą, paverčiant jį nacionalinio saugumo grėsme.
Tačiau demokratijoje tokia taktika yra pavojinga. Kai nacionalinio saugumo argumentai naudojami kaip politinės konkurencijos įrankis, kyla rimta rizika, kad pati saugumo tema taps politinės propagandos dalimi. O tai ilgainiui silpnina visuomenės pasitikėjimą ir institucijomis, ir viešąja diskusija.
Todėl šiandien natūraliai kyla klausimai. Kas prisiims atsakomybę už metų metus formuotą naratyvą? Kas paaiškins visuomenei, kodėl geopolitinės etiketės buvo naudojamos be faktinio pagrindo? Ir ar bus pripažinta, kad tokia komunikacijos strategija buvo ne valstybės saugumo gynimas, o politinės kovos technologija?
Jeigu Lietuvos demokratija nori išlikti brandi, politinė konkurencija turi vykti argumentų ir idėjų lauke. Politika negali būti grindžiama baimės etiketėmis ir šmeižto strategijomis. Demokratija stipri tada, kai ginčijamasi dėl idėjų, o ne tada, kai oponentai paverčiami priešais be įrodymų.
Skaityti komentarus