Tai ne literatūrinis vaizdinys. Tai labai tiksli būklė.
Kai parlamente rimtu veidu svarstoma, ar įstatymų priėmimą gali blokuoti katinas, kai absurdas pervadinamas „procedūrine kūryba“, o infantilumas pateikiamas kaip demokratijos forma, akivaizdu, kad riba jau peržengta. Nuo atsakomybės prie farsų. Nuo rimtumo prie patyčių.
Mums aiškinama, kad taip leidžia taisyklės. „Ekspertai“ ramina, jog viskas teisėta, vadinasi, normalu. Bet jei normalu taip elgtis Seime, kodėl tada stebimės tuo, kas vyksta žemiau? Kodėl piktinamės patyčiomis mokyklose, komentaruose, viešojoje erdvėje?
Seimas yra valstybės veidrodis. Kai veidrodis rodo parodiją, visuomenė labai greitai perima šį modelį. Ne diskusiją, o pašaipą. Ne argumentą, o blokavimą. Ne kūrimą, o griaunantį juoką.
LAISVĖ NĖRA TEISĖ TYČIOTIS.
DEMOKRATIJA NĖRA PASITYČIOJIMO FORMATAS.
VALSTYBĖ NĖRA MEMAS.
Jeigu šiandien pateisiname absurdą parlamente, rytoj nebeturėsime moralinės teisės stebėtis visuomene. Ji tiesiog elgsis taip, kaip buvo išmokyta. Pagal pavyzdį.
Skaityti komentarus