Prezidento patarėjams, kaip ir pačiam prezidentui, taikomi aukščiausi moralės, atsakomybės ir patikimumo standartai. Prezidentas pats pasirenka savo komandą, todėl prisiima atsakomybę už žmones, kuriais pasitiki. Tokios pareigos reikalauja gebėjimo atskirti melą nuo tiesos, provokacijas nuo tikros informacijos, o nacionalinio saugumo srityje tai tampa ypač svarbu.

Prezidentūros darbuotojai tikrinami atsakingų institucijų, jų patikimumas vertinamas itin griežtai. Todėl natūraliai kyla klausimų, kai paaiškėja informacija apie prezidento patarėjo kontaktus.

Didžiausias klausimas šiandien yra paprastas: apie ką buvo kalbama? Kokia informacija buvo perduota? Kokios buvo pokalbių aplinkybės?

Visuomenėje apie tai kalbama daug, tačiau viešojoje erdvėje ši tema labai greitai pradingo. Ji buvo trumpai aptarta ir netrukus dingo iš pagrindinių naujienų.

Ši istorija svarbi dar ir todėl, kad Deividas Matulionis buvo minimas kaip vienas realiausių kandidatų į užsienio reikalų ministro pareigas. Apie tokią galimybę politiniuose sluoksniuose buvo kalbama ne vieną mėnesį.

Todėl natūraliai kyla klausimas, ar informacija apie šią istoriją nebuvo paviešinta būtent tuo metu, kai buvo sprendžiama dėl būsimos Vyriausybės sudėties.

Kita šios istorijos pusė yra dar platesnė.

Ji parodo, kaip lengvai šiandien galima apsimesti kitu žmogumi. Telefoniniai sukčiai, dirbtinio intelekto technologijos, suklastoti balsai ir kibernetinės atakos tampa kasdienybe.

Jeigu šiandien žmogui paskambina tariamas žurnalistas ar valstybės institucijos atstovas, ar jis tikrai gali būti tikras, kas yra kitoje telefono pusėje?

Lygiai taip pat teoriškai galima apsimesti užsienio valstybės pareigūnu, prezidento patarėju ar kitos institucijos atstovu. Technologijos tam šiandien sudaro vis daugiau galimybių.

Todėl ši istorija nėra vien apie vieną žmogų. Ji parodo bendrą valstybės pažeidžiamumą informacinėje ir kibernetinėje erdvėje.

Panašių istorijų Lietuvoje jau yra buvę. Ne vienas politikas yra tapęs telefoninių provokacijų ar informacinių operacijų taikiniu.

Nuo tokių situacijų nėra visiškai apsaugotas nė vienas. Nei opozicijos politikas, nei valdančiosios daugumos atstovas, nei prezidentas.

Tačiau šiuo atveju kyla dar vienas klausimas.

Kodėl vienais atvejais tokios istorijos sulaukia milžiniško viešumo, specialių laidų, komentarų ir politinių vertinimų, o kitais atvejais reakcija tampa gerokai santūresnė?

Būtent čia visuomenėje ir atsiranda kalbos apie skirtingai taikomus standartus.

Tai nėra vien konkretaus žmogaus istorija. Tai istorija apie valstybės saugumą, pasitikėjimą institucijomis ir visuomenės lūkestį, kad panašūs atvejai būtų vertinami pagal vienodus principus, nepriklausomai nuo to, kokias pareigas užima konkretus asmuo.