Lietuvoje yra du žmonės, kurie fotografuoja žmones be jų žinios. Vienas sėdėjo Palangos tualete. Kitas yra buvęs mero patarėjas ir save vadinantis Lietuvos vyriausiu troliu.
Palangos atvejis buvo paprastas. Vyras įsirengė kamerą paplūdimio tualete, fotografavo moteris, jautė malonumą. Policija jį rado, teismas įvardino tai, ką reikėjo įvardinti, visuomenė pasipiktino. Viskas aišku.
Žukausko atvejis sudėtingesnis, nes jis veikia su priedanga ir turi gerų užsakovų.
Mėgstantis persekioti ir fotografuoti Lietuvos politikus, Žukauskas, panašu, tenkina slaptą aistrą. Palangos tipas taip pat jautė satisfakciją. Skirtumas tik tas, kad jo aukos buvo persirengimo kabinoje, o Žukausko objektai sėdi viešoje kavinėje. Psichologinė struktūra stebėtinai panaši: slaptas sekimas, fiksavimas, pasitenkinimas pačiu procesu, o ne rezultatu. Jokios žurnalistinės vertės tose nuotraukose nėra. Žmonės geria kavą. Tiek.
Klinikinė psichologija tokį elgesį vadina skopofiliška fiksacija. Patologinis poreikis stebėti, fiksuoti, valdyti per objektyvą. Svarbu ne tai, ką nufotografuoji. Svarbu pats aktas.
Natūralu, kad kyla klausimas: ar Žukausko artimiesiems bent kavos su draugais leidžiama išgerti nepatekus į kadrą? Ar jie žino, kad išeidami iš namų gali būti sekami, fotografuojami ir publikuojami, jeigu netyčia atsidurs šalia kažko, ką Karolis laiko vertu dėmesio? Su tokiu žmogumi kasdienybė turbūt reikalauja tam tikro budrumo. Ir humoro jausmo. Daug humoro jausmo.
Ar ne, Karoli?
Skaityti komentarus