Aplinkiniams galim duoti tik tai ką turim. Kiti mums gali duoti tik tai ką jie turi. Tad ar verta nusiminti ir priekaištauti kai gaunam apgavystę, melą, įžeidimus?
Šuo gerai loja, bet iš jo neturėčiau tikėtis sonatos. Yra daug partnerių kurie gražiai kalba, bet iš jų nereikia tikėtis meilės. Yra daug pardavėjų kurie puikiai reklamuoja, tačiau iš jų nereikia tikėtis garantijos, kad reklamuojama prekė mums reikalinga. Yra daug politikų kurie daug žada - bet ar iš jų verta tikėtis, kad savo pažadus jie išpildys? Juk visi duoda tik tai ką turi. Auginkime savo išmintį ir matysime pasaulį tokį koks jis yra. Nereikės tikėti tuo kas neegzistuoja.
Kai mes dalinamės daiktais - vieną daiktą galim perduoti vienam žmogui. Kai dalinamės jausmais - vieną jausmą galima perduoti tūkstančiams. Tai sniego gniūžtės efektas. Kuo toliau ji rieda, tuo didesnė riedėjimo jėga.
Taip keliauja pyktis iš pagiežingo straipsnio. Taip keliauja meilės istorija kurią perskaičius ištrykšta ašara. Skirtumas tik tas, kad turint blogą emociją ją norisi kuo greičiau permesti kitam. Ir visi duoda tik tai ką turi. Kas apkabinimą šildantį, kas žodį žeidžiantį.
Dažniausiai kritiką girdim apgailėtiniems visuomenės elementams kurie pasinaudoję savo tarnybine padėtimi švaisto šalies biudžetą, atiminėja laisves, kuria kliūtis žmonėms kurti savo gerovę. Ta kritika apgavikams duoda dar daugiau priežasčių jaustis tuštiems savo širdyje. Nes skausmą kurį jie sukėlė, grąžinam žeidžiančiais žodžiais atgal. Ir tas skausmo apytakos ratas visą žmonijos istoriją sukasi sutuoktinių barniuose, valstybių karuose ir tikėjimų konfliktuose.
Šis skausmas juda tarp žmonių ne dėl to, kad egzistuoja kažkoks vienas blogis kuris linki visiems blogo. O dėl to, kad visi duoda tik tai ką turi.
Yra viena išeitis iš šito rato. Sumažinti cirkuliuojančio skausmo kiekį. Tačiau tai įmanoma tik turint ryšį su savo didybe. Priimant piktą žodį - atsiskaityti atleidimu. Išgyvenus apgavystę, atsilyginti atjaučiančiu žvilgsniu. Išgirdus šmeižtą - pasakyti teisybę.
Skauda kai tave žeidžia. Bet kai atleidi palengvėja. Atleidimo dėka patys gyjam. Ir tie kas nusikalto gyja.
Atleidimas tai ne silpnumas. Tai didžiausios meilės išraiška. Tad nustokime bjaurėtis dugno gyventojais. Sutelkime dėmesį į tai kas vertinga.
Gebėjimas priimti skausmą ir jo negražinti atsiranda tuomet kai mes tampam emocijų alchemikais. Bent kokią energiją mokame transformuoti į tai kas vertinga.
Kai einam šiuo keliu - cirkuliuojanačios tamsos kiekis mažėja. Tai yra pačių brandžiausių kelias. Reikalauja disciplinos, širdies pajautimo ir didžiulio energijos kiekio kurį auginame savo asmeninės praktikos dėka.
Kuo didesnė mūsų energija ir sąmonės gelmė tuo didesnius išbandymus galime priimti išlaikydami vidinę ramybę. Tuomet kitų poelgiai nebegali mūsų sužeisti.
Norėtųsi pasakyti, kad yra kitas kelias pastatyti neteisiuosius į vietą. Bet jie į vietą atsistos tik tada kai turės tai kuo tu gali didžiuotis - dėkingumą, ryšį, pasitenkinimą. Kol neduosi tol neturės.
Kad ir kas nutiktų - visuomet turime pasirinkimą. Būti nepatenkintais tuo kas vyksta ir leisti nemaloniems įvykiams sugadinti sau nuotaiką. Arba priimti realybę tokią kokia ji yra ir padaryti gražiausia ką galim pagal savo gebėjimų brandą.
Šį sekmadienį vyks praktika ryšiui su savo didybe. Ne iš arogantiškos pusės. O nuoširdžiam savo galios pripažinimui. Galios kuri gali pašviesti pasiklydusiems. Padėti nukritusiems. Sušildyti vienišus. Save pakelti ant kojų.
Susitikimas internetu vyks 10:00 Lietuvos laiku. Visą savaitę galima praktikuoti su įrašu. Aprašymas čia: https://fb.me/e/3gmJnBHMR Registracija paštu
Skaityti komentarus