Žmogus, kuris neturi ką mylėti ir kuo rūpintis, yra tiesiog gyvulys žmogiškame kūne. Būtent bendruomenė, papročiai, tikėjimas ir kultūra padeda tuščiame kūne pažadinti dvasią.
Sąmoningas žmogus supranta, kad viskas, kas yra jo gyvenime, ten yra tik dėka to, kad jo protėviai ir tauta stengėsi, statė, mokėjo savo krauju, kad mes galėtume gimti. Patriotiškumas - tai Kelionė nuo savanaudiškumo ir egocentrizmo iki supratimo, kad mes esame tarpusavyje surišti krauju, žeme ir oru.
Einant šiuo keliu atsiranda Noras rūpintis tais, kas sujungti su tavimi nematomais giminystės, istorijos ir kalbos saitais. Tikras patriotizmas - tai noras perduoti gyvenimo, kalbos ir galimybių dovaną, kurią gavome iš savo protėvių, tiems kas ateis po mūsų.
Tikra pagarba tėvynei - tai supratimas, kad gimta žemė mus maitino, miškai globojo ir šildė, upės girdė, prausė ir gaivino. Kai yra meilė savo gimtinei, yra ir noras globoti girias ir laukus kuriose užaugo mūsų tauta. Yra noras gerbti ir saugoti tuos, kartu su kuriais šią žemę paveldėjome iš savo protėvių.
Patriotiškumas ugdo dorovę, atsakingumą ir pasiaukojimą kol iš individualizmo augame iki gebėjimo sugyventi su kitais. Tad būkime patriotais, globokime savo tautiečius, rūpinkimės žeme, kurią paveldėjome, branginkime gamtą. O svarbiausia, neleiskime savo širdyje kūrenti neapykantos tiems, kurie mąsto kitaip ar gimė kitoje vietoje. Nes vienintelė patriotiškumo vertė yra meilė, o ne priklausymas kokiai nors teritorijai. Tai, kad gimei Lietuvoje, tavęs nedaro geresniu už tuos, kas gimė labiau į rytus ar vakarus. Geru žmogumi mus padaro vertybės, o ne gimimo vieta.
Ne vėliava, himnas ir kalba daro mus dorais žmonėmis. O gebėjimas sugyventi su kitais. Anksčiau ar vėliau reikia išaugti iš savo kiemo ir atpažinti, kad krauju, oru ir žeme mes esame sujungti ne tik su kitais Lietuviais, bet ir su viso pasaulio gyventojais. Kuo brandesnis žmogus, tuo jam lengviau sukurti ryšį su kitomis kultūromis.
O tie kas to nemoka, vietoj nacionalistų tampa tiesiog naciais.
Švęskime savo galimybę patiems spręsti savo likimą, saugokime savo žemes. Bet svarbiausia - saugokime savo širdis. Nes didžiausias priešas, kurį galime sutikti, ateina ne su tankais. Didžiausias priešas - tai neapykanta, kuri tyliai apsigyvena širdyje.
Manau, kad žmonijai augant, turi augti ir patriotiškumo jausmas. Gebėjimas mylėti visą žemę ir jos gyventojus. Atpažinti, kad gyvybė yra šventa. Visiems linkėti gero. Tokį patriotiškumą aš gerbiu. Toks santykis gali atnešti ilgalaikę gerovę.
Šią dieną, kai brolis nekenčia brolio, reikia ne stipresnių mušeikų ir garsesnių rėksnių - o tų, kas moka atleisti, ieškoti bendros kalbos ir priimti skirtumus kaip šventos visumos dalis. Tik taip mūsų Tauta gali išlikti beprotiškos globalizacijos laikais.
Sveikinu jus su galimybe patiems nuspręsti savo likimą. Tebūna ši galimybė pašventinta sąmoningų pasirinkimų šviesoje.
Skaityti komentarus