Kartais darbe galima pamatyti žmogų, kurio neįmanoma pamiršti.

Kažkada jis buvo tas, kurio visi klausė.
Jo žodis turėjo svorį.
Jo žvilgsnis – ribas.
Jis mokėjo pasakyti „ne“, priimti sprendimą, prisiimti atsakomybę. Buvo griežtas. Autoritetingas. Gal net bauginantis.

O paskui, nepastebimai, kažkas pradeda keistis.

Žmogus ima senti darbo vietoje.

Ne vien metais.

Jis pradeda bijoti.

Bijoti jaunesnių.
Bijoti naujų vadovų.
Bijoti būti nebereikalingas.
Bijoti, kad jo vietą užims kažkas greitesnis, drąsesnis, modernesnis.

Ir tas pats žmogus, kuris kažkada stovėjo tiesiai, ima kūprintis.

Jo žvilgsnis, kadaise griežtas ir tiesus, tampa atsargus. Pataikaujantis. Lyg nuolat klaustų: „Ar aš dar jums tinku?“

Jis pradeda juoktis iš to, kas jam nejuokinga.
Sutikti su tuo, kam anksčiau būtų pasipriešinęs.
Tylėti, kai norėtų kalbėti.
Atsiprašinėti vien už tai, kad egzistuoja.

Ir skaudžiausia – jis po truputį tampa nebe tuo žmogumi, kuriuo buvo.

Ne todėl, kad paseno.

Todėl, kad per ilgai liko ten, kur jo laikas jau buvo pasibaigęs.

Mes kartais taip bijome išeiti iš darbo, tarsi išeidami prarastume save.

Bet gal kartais nutinka priešingai?

Gal reikia išeiti tam, kad savęs neprarastum.

Kol dar gali išeiti pakelta galva.
Kol tavo balsas dar skamba tavo paties balsu.
Kol gali pasakyti „ne“ nesibaimindamas, kad dėl to tavęs nebesamdys.
Kol žvilgsnis dar tiesus.
Kol nugara dar nesusikūprinusi nuo nuolatinio bandymo įtikti.

Darbas yra tavo gyvenimo dalis.

Bet jis nėra tavo vertė.

Ateis diena, kai reikės paleisti pareigas, kabinetą, pareigų pavadinimą, žmonių pagarbą, kuri buvo prikabinta prie tavo kortelės.

Ir tai nėra pralaimėjimas.

Pralaimėjimas būtų likti taip ilgai, kad vieną dieną nebeatpažintum savęs veidrodyje.

Išeikite iš darbo laiku.

Ne tada, kai jūsų jau niekas nebereikia.
Ne tada, kai jus išstumia.
Ne tada, kai išmokstate bijoti visų.

Išeikite tada, kai dar galite išeiti savimi.

Su savo laikysena.
Su savo balsu.
Su savo orumu.
Su savo prisiminimais apie žmogų, kuriuo buvote.

Nes kartais didžiausia drąsa karjeroje nėra pasilikti.
Klausimas- IŠ KO GYVEEET? - išgyvensite. Mane išdrėbė 8 metai iki pensijos. Svoris net auga. 

Didžiausia drąsa – laiku užverti duris ir nueiti taip, kad nereikėtų savęs susigrąžinti.
Ar žinote žmogų, labiau trypiamą nei aš? Ar jau miriau? Va va. Dar pragyvensiu mane engiančius teisėjus, prokurorus ir STTšnykus