Ir dabar įsivaizduokime, kad tuo metu, kai eiliniai žmonės neša tikrą karo naštą, aukščiausi valdžios veikėjai vagia. Ne šiaip „čekiukus“. Ne. Jie kraunasi šimtus milijonų, darosi kartoms skirtą generacinį turtą, kol jų pačių žmonės miršta tranšėjose. Tai žemiausia įmanoma moralinė degeneracija. Tai reiškia ne tik neturėti sąžinės. Tai reiškia neturėti jokio žmogiškumo.

Ir čia man kyla klausimas: kodėl tokius veikėjus mes vadiname „broliais“?

Aš nekaltinu ukrainiečių tautos. Aš ten buvau, dirbau, pažinau daug gerų, dorų žmonių. Bet faktas yra faktas: šalis dešimtmečiais garsėjo sistemine korupcija. Tai ne vakar prasidėjo. Tai - valstybės DNR dalis, ypač prie didelių pinigų, kur dalyvauja aukščiausi sluoksniai.

Dabar įsivaizduokime tą pačią situaciją Lietuvoje. Karo metas. Miršta mūsų kariai, sprogsta namai, tūkstančiai šeimų išdraskytos. Ir tuo metu kažkoks ministerijos veikėjas „kombinuoja“ šimtus milijonų ir kraunasi turtus savo anūkams. Kaip mes tokį vadintume? Didvyriu? Broliu? Ar visgi - išdaviku?

Tai kodėl ta pati logika negalioja Ukrainai?

Aš nesu prorusiškas ir niekada nebuvau. Bet būti „pro-Ukraina“ aklai, kai matai, kas vyksta, - irgi negaliu. Nes tiesa nepasikeičia vien todėl, kad kažkam nepatogu ją girdėti.

Galime remti žmones. Galime jausti empatiją tautai, kuri kenčia. Bet tai nereiškia, kad turime garbinti ar idealizuoti jų valdžią, kuri daugybę metų buvo viena korumpuočiausių pasaulyje.

Tiesą reikia matyti tokią, kokia ji yra - ne tokią, kokią mums bando parduoti.