1889 m. Prancūzijos revoliucijos šimtosioms metinėms paminėti Paryžiuje buvo rengiama Pasaulinė paroda. Mintis pastatyti bokštą kilo vokiečių kilmės inžinieriui iš Dižono Gustavui Eifeliui (1832–1923), pažadėjusiam, kad Prancūzija bus vienintelė šalis, kurios vėliava plevėsuos ant 300 m aukščio stiebo. Ir iš tiesų, iki pat 1931 m., kai Niujorke išaugo 318 metrų aukščio „Chrysler“ pastatas, Eifelio bokštas buvo aukščiausias pasaulio statinys. Pirmieji lankytojai į Eifelio bokštą galėjo patekti nuo 1889 metų gegužės 6 dienos. Nors buvo suplanuota, kad jis stovės tik 20 metų, garsusis bokštas Paryžių puošia iki šiol. Bokštas priklauso Paryžiaus miestui.

Eifelio bokšte yra 1665 laipteliai bei trys platformos su apžvalginėmis aikštelėmis ir kavinėmis. Giedromis dienomis iš apžvalgos aikštelių atsiveria 60 km panorama. Bokšto viršūnės ir apačios spalvos skiriasi. Bokšto viršūnė tamsesnė, o apačia – šviesesnė. Eifelio bokštas perdažomas kas 7 metus. Tam sunaudojama 50–60 tonų dažų, kurie padeda apsaugoti statinį nuo rūdžių. Gustavas Eifelis ant bokšto išgraviravo 72 prancūzų mokslininkų, inžinierių ir kitų įžymių žmonių vardus. Ši graviūra dvidešimto amžiaus pradžioje buvo uždažyta, bet 1986–1987 metais ją atkūrė „Société Nouvelle d’exploitation de la Tour Eiffel“ (už Eifelio bokšto priežiūrą atsakinga įmonė).

Iš pradžių paryžiečiai piktinosi ir teigė, kad naujasis statinys bjauroja miesto veidą. Šiuo projektu pasibaisėjusi inteligentija net pateikė rašytinį protestą. Tarp pasirašiusių buvo Paryžiaus Operos architektas Ch. Garnier, kompozitorius Šarlis Guno, rašytojai Aleksandras Diuma (sūnus), Gi de Mopasanas ir kt. Pasakojama, kad Gi de Mopasanas garsiai baisėdavosi šiuo metalo monstru, tačiau tai jam netrukdydavo kasdien pietauti Eifelio bokšte įrengtame restorane. O paklaustas, kodėl taip daro, atsakydavo: „Tai vienintelė vieta, iš kurios aš jo nematau!“

Jei lankėtės Paryžiuje ir fotografavote Eifelio bokštą dieną, nuotraukas galite drąsiai kelti į savo socialinių tinklų paskyras, tinklaraštį ar kitą viešą interneto platformą. Be jokios abejonės – naktį bokštas atrodo daug įspūdingiau. Bet ar žinojote, kad įžymųjį statinį draudžiama fotografuoti naktį, kai jis apšviestas?  Eifelio bokštas yra viešas objektas, todėl dieną turistai gali jį fotografuoti nesibaimindami neigiamų pasekmių. Tačiau įspūdingas apšvietimas, kuris buvo įrengtas 1985 metais, formaliai priklauso šviesų instaliacijos kūrėjui ir yra traktuojamas kaip atskiras meno kūrinys. Todėl  apšviesto Eifelio bokšto įamžinimas ir nuotraukų platinimas be šviesų instaliacijos autoriaus leidimo laikomas pažeidimu, už kurį gresia bauda. Iki šiol dar niekam nebuvo iškeltas ieškinys dėl apšviesto Eifelio bokšto fotografavimo ir/ar nuotraukų publikavimo, tačiau Paryžiaus pareigūnai ateityje ketina būti griežtesni. Prancūzams šis reikalavimas nėra naujiena. Internetinėje Eifelio bokšto svetainėje lankytojams jau kurį laiką nurodoma, kad fotografuojant miesto simbolį taikomi tam tikri apribojimai. „Dieną Eifelį galite fotografuoti nemokamai. Tačiau naktį fotografuoti galima tik iš anksto suderinus su „Société d'Exploitation de la Tour Eiffel“, – nurodoma turistinio objekto svetainėje.