°C
      2018 11 16 Penktadienis

      Olimpietė D. Lobačevskė: „Kiekvienas žmogus, kirtęs finišo liniją, pajaučia euforiją“

      Nuotrauka: Vytauto Dranginio nuotr.

      2018-09-07 19:00:00
      2018-09-07 19:00:00

      Diana Lobačevskė vaikystėje išbandė įvairius būrelius – grojo smuiku, šoko, lankė karate. 13-os metų mergaitė dalyvavo tarpmokyklinėse bėgimo varžybose, kuriose netrukus talentingą sportininkę pastebėjęs treneris pakvietė lankyti treniruotes. Ir nors profesionale bėgike tapusi Diana vėliau net septyneriems metams buvo sustabdžiusi savo karjerą, sugrįžusi užfiksavo įspūdingus pasiekimus – du kartus dalyvavo olimpinėse žaidynėse, triumfavo ne tik Vilniaus, bet ir Hamburgo bei Meksiko maratonuose. 

      Pirmoji pažintis su bėgimu ir septynerių metų pertrauka

      D.Lobačevskė pripažino, kad pamilti bėgimą jai padėjo pirmasis treneris Juozas Garalevičius. „Jis labai su mumis gražiai elgėsi, visą laiką mus gyrė. Treneris motyvavo treniruotis, siekti kuo aukštesnių tikslų ir kuo greičiau bėgti. Manau, kad tai kaip vaikui buvo labai svarbu. Vėliau, kai pamatai, jog gerėja rezultatai, pradedi dalyvauti tarptautinėse varžybose, noras vis didėja“,- prisiminimais dalijosi sportininkė. 

      Lengvosios atletikos atstovė karjeros pradžioje grumdavosi trumpesnių atstumų varžybose. Visgi treneris jau tada pastebėjo sportininkės unikalią ištvermę. „Man sunkiai sekėsi bėgti 800 metrų ar 1,5, 2, 5 ar 10 kilometrų distancijas. Treneris pastebėjo, jog kuo ilgesnė atkarpa, tuo man geriau sekasi ir pasakė, jog man skirta bėgti maratonuose, o tai vėliau ir išsipildė“,- atskleidė D.Lobačevskė.  

      Lietuvos talentinga sportininkė būdama vos 21-erių metų nutraukė savo karjerą, o į didįjį sportą sugrįžti nusprendė tik po septynerių metų pertraukos. „Tai padariau dėl savęs, norėjau pabandyti įveikti maratoną, bet netrukus tai tapo ne tik mano hobiu, malonumu, bet ir darbu“,- pripažino profesionali sportininkė. 

      Sunkus darbas alinančių treniruočių metu 

      Lengvosios atletikos atstovams pasiruošimo varžyboms metu tenka laikytis griežto režimo. „Maratonui pradedu ruoštis prieš 3 ar 4 mėnesius, kiekvieną dieną bėgioju po du kartus. Tenka įveikti 30 ar 40 kilometrų distancijas įvairiais tempais, bėgti atkarpas, kilti į kalną arba leistis žemyn nuo jo. Būna, jog po keturių ar penkių valandų laukia antra treniruotė ir kartais net nesinori keltis iš lovos, tačiau pradedi ruoštis, organizmas pripranta prie to, adaptuojasi. Vadovaujuosi šūkiu, jog visas treniruotes reikia atlikti nuo pradžios iki pabaigos, negalima jos nutraukti, nes įveikti maratono distancijas tikrai nėra lengva. Visgi sunkiausia – atlaikyti rutiną, didelius krūvius ir nuovargį, nes treniruotės būna labai sunkios“,- pasiruošimo detales atskleidė bėgimo atstovė. 

      D.Lobačevskė įveikdama maratoną stengiasi visos distancijos metu išlaikyti tą patį tempą. „Kiekvienas sportininkas asmeniškai pagal save pasirenka, kaip jam bėgti. Mano taktika – bėgti tolygiai arba antrąją distancijos pusę įveikti net gi greičiau nei pirmąją. Pats bėgimas maratone – desertas, kuriuo turi mėgautis, nes tai yra šventė“,- teigė lengvaatletė.

      Pirmasis triumfas Vilniaus maratone ir pasirodymas olimpinėse žaidynėse

      D.Lobačevskė pirmą kartą triumfavo Vilniaus maratone lygiai prieš dešimt metų. Sportininkė iki šiol atsimena šį jausmą ir pripažįsta, kad kiekvieną kartą finišuoti yra ypatingas jausmas. „Finišuodama galvojau, kaip aš čia dabar pirma. Kiekvienas žmogus, kirtęs finišo liniją, pajaučia euforiją. Nemanau, kad mažesni atstumai sukelia tiek daug emocijų kaip maratonas. Finišuodama dažnai apsiverkiu iš džiaugsmo ir visai nesvarbu, ar pateisinau savo lūkesčius“,- emocijų neslėpė sportininkė. 

      Lietuvos bėgikė dalyvavo olimpinėse žaidynėse net du kartus iš eilės – 2012 Londone ir 2016 Rio de Žaneire. Bėgikė pripažino, jog jau prieš ketverius metus žinojo, kad jai pavyks pirmą kartą patekti į šį prestižinį turnyrą, tačiau dalyvavimas antrose žaidynėse buvo „pakibęs“ ant plauko. „Dalyvaudama Vilniaus maratone 2008 metais pastebėjau, jog puikiai pasirodžiau net ir be treniruočių. Žinojau, kad jei pradėsiu dirbti, tai įgyvendinsiu, nes viskas priklauso nuo manęs. Pamačiau, jog padidinus krūvius, rezultatai  auga kaip ant mielių, o 2010 m. pasiekusi savo asmeninį rekordą iškovojau kelialapį. Atstovauti Lietuvai olimpinėse žaidynėse yra didžiulė atsakomybė. Norisi kuo geriau pasirodyti. Tačiau prieš antrąsias žaidynes Brazilijoje labai prastai jaučiausi. Esu iš tų sportininkų, kurie nori ne tik sudalyvauti, bet ir gerai pasirodyti, todėl su treneriu svarstėme, ką daryti, mažinome krūvius. Tik likus savaitei iki starto pagerėjo savijauta, ačiū Dievui, kad galėjau puikiausiai kovoti“,- atskleidė lengvaatletė.

      D.Lobačevskė pripažino, kad dalyvaujant olimpinėse žaidynėse labiausiai jos dėmesį patraukia minioje stovintys ir palaikantys lietuviai. „Kai pamatai iš Lietuvos atvykusius žmones, kurie stovi pasipuošę atributika, laiko vėliavas, šaukia ir mus palaiko, tai po kūną pradeda bėgioti šiurpuliukai. Tai yra labai malonu“,- palaikymo svarba nedvejojo Lietuvos sportininkė. 

      Gyventi kartu su sportininku – lengviau 

      D.Lobačevskė šeimos židinį kursto kartu su Lietuvos irkluotuoju, daugkartiniu čempionu ir Rio de Žaneiro olimpinėse žaidynėse sidabro medalį iškovojusiu Mindaugu Griškoniu. Profesionali bėgikė pripažįsta, kad gyventi kartu dviem sportininkams yra lengviau. „Gyvename tuo pačiu ritmu – stovyklos, varžybos, treniruotės, o vakare tik „atstatome“ organizmą. Mūsų abiejų pagrindiniai startai prasideda vasaros metu, todėl vienas kitą puikiai suprantame“,- atskleidė profesionali sportininkė. 

      Dviejų dukrų mama džiaugiasi savo mergaičių pasirinkimais. „Vyresnioji dukra didžiuojasi savo mama. Veždavausi ją kartu pabėgioti į maniežą arba Vingio parką, tačiau ji tai darydama malonumo nejautė, todėl jos neverčiu. Jai labiau patinka skaityti knygas ir galvoja pasirinkti veterinarijos studijas. Mažesnioji yra visiškai kitokia. Ji su manimi kartu praleidžia daug laiko kartu stovyklose, bando ir bėgioti, ir irkluoti. Žinoma, mūsų šeimoje tikrai nebus taip, jog dukros tik sėdės prie kompiuterio ir nieko daugiau neveiks, šiuo atžvilgiu turime griežtą poziciją“,- teigė D.Lobačevskė.

      Sporto teikiama nauda ir artimiausi planai

      Pasak daugkartinės maratonų čempionės, sportas – puikus būdas pabūti kartu su savimi. „Neįsivaizduoju, kodėl žmonės nesportuoja. Nereikia bėgti maratonų, tačiau sportuodamas žmogus skiria dėmesį sau, o po treniruotės jaučiasi geriau. Atostogų metu su vaikais taip pat galima aktyviai judėti, leisti laiką gryname ore, o ne gulėti. Visgi manau, kad šis žmonių požiūris keičiasi, nes dabar be sustojimo girdime kalbas apie sveiką gyvenseną“,- įžvalgas pateikė lengvaatletė.



      Sportas taip pat suteikia pozityvumą ir geras emocijas. „Žinau iš savo asmeninės patirties, jog jei būna bloga nuotaika, pati sau nepatinku, tačiau pats geriausias vaistas – treniruotės, kurių metu išprakaituoji ir mintys kažkur „pabėga“. Grįžti namo atsinaujinusi, rami, o viskas gražu ir miela“,- patarimais dalijosi D.Lobačevskė.

      D.Lobačevskė šiuo metu vis dar yra priversta intensyviai gydytis patirtą traumą. Visgi sportininkė ateityje neslepia aukštų tikslų. „Šiuo metu pagrindinis tikslas – olimpinės žaidynės Tokijuje, kurios vyks 2020 metais. Svarbiausia, jog atsigaučiau po traumos ir įsivažiuočiau į treniruočių ritmą, nes laikas labai greitai bėga“,- artimiausius planus atskleidė maratonininkė. 

      Skaityti komentarus