Pradėjote žaisti krepšinį gana vėlai, 15 metų. Kas nulėmė jūsų tokį vėlyvą pasirinkimą?

Ne taip paprasta tais laikais būdavo pradėti sportuoti. Išbandžiau daug sporto šakų ir praktiškai visose apšilimui būdavo naudojamas krepšinis. Tėvai pakeitė gyvenamąją vietą. Pradėjau mokytis Kauno 27-oje vidurinėje mokykloje. Mūsų klasėje buvo vienas krepšininkas ir mėnesį laiko įkalbinėjome, kad mus nuvestų pas Janiūną į grupę (Vladas Janiūnas buvęs garsus krepšinio komentatorius. Pirmasis Valdemaro Chomečiaus treneris. - Autoriaus pastaba). Pirmoje treniruotėje gavau šoką. Atrodė, moku žaisti krepšinį, greitai bėgu. Bet varinėjuosi kamuolį viena ranka, metu su dviem. Neturėjau jokio supratimo, kada perduoti perdavimą ir panašiai, ir tie niuansai, kad kiti moka žaisti krepšinį, o tu ne – baidė.Treneris priėjęs po kelių dienų sakė :“jeigu tau nepatinka, gali nesportuoti, bet tavyje matau kažką įdomaus, tu man patinki, bet turėsi dirbti daugiau nei kiti, jei nori juos pasivyti.“ Po tokių žodžių kažkaip pasiryžti. Grįždavau namo, kamuolį varinėdavau aplink kėdes, mėtydavau jį į dėžes norint geriau pramokti atlikti  perdavimą, prisigalvodavau daugiau būdų kaip kitus pasivyti.

Trenerio darbas - tai savotiškas krepšinio tęsinys ar tiesiog tai vėlgi pašaukimas?

Ir taip, ir taip. Vistiek, jeigu jau esi krepšinyje, darbo dėka turi viską suprasti, viską pasiekti, visus niuansus, visas smulkmenas. Trenerio darbas atėjo nuo kiekvienos treniruotės. Tu pats save treniravai, tu pats ieškojai kelių kaip tobulėti, norint ar nenorint tu pats save mokini būti treneriu. Jeigu tau patinka krepšinis ir tu esi krepšinyje, tai bet kokiame pavidale jis yra tinkamas.

Visą krepšininko karjerą „Žalgiryje“ žaidėte 13 numeriu. Kodėl šis numeris jūsų ?

Vieni pasirenka todėl, kad kažkuo tas numeris būna ypatingas, būna laimingas. Aš pasirinkau todėl, kad 13 numerio tuo laiku nelabai kas mėgo, o mano gimtadienis gegužės 4, bet man labai patiko numeris 13 ir aš norėjau savotiškai įrodyti, jog šis numeris yra laimingas. Vaiko toks buvo užsispyrimas.

1992 metų atkurtos Lietuvos rinktinė. Kaip su Š.Marčiulioniu pasidalinote 13 numeriu?

Buvau komandos kapitonas ir reikėjo, kad visi būtų patenkinti ir galvotume apie krepšinį, o ne ginčytumėmės dėl numerio. Man buvo labai paprasta apsikeisti tais numeriais.

Pirminiuose 1992 metų rinktinės sąrašuose nebuvo trenerio Vlado Garasto. Jūsų nuopelno dėka pavyko trenerį pasikviesti. Kaip tai įvyko?

Nemanau, kad tai buvo mano nuopelnas. Aš suprantu, kad tuo metu Garastas buvo labiausiai patyręs treneris. Tuo metu daugiausiai buvo iškovojęs visokių pergalių ir tuo metu jis nebuvo skiriamas kaip rinktinės treneris. Aš suorganizavau susirinkimą su krepšininkais. Parašėme prašymą į krepšinio federaciją, į olimpinį komitetą ir visi žaidėjai pasirašė, palaikė tą mintį. Mes susigrąžinom trenerį, kuris buvo to nusipelnęs.

Tarybiniais laikais sportininkai turėjo galimybę išvažiuodami žaisti į užsienį  „prisidurti“ prie atlyginimo. V. Chomičius buvo lyderis. Kaip tada ėjosi šis „verslas“ ?

Buvau toks pat verslininkas kaip ir visi kiti. Nebuvau pirmas ir nebuvau paskutinis komandoje, kuris prisidurdavo prie atlyginimo tų pinigų, kurie veždavo džinsus ar kokią aparatūrą. Buvo tokie laikai, buvo tokia paklausa (šypsosi). Kodėl ir čia lyderis? Turėjau daug energijos, buvau komandos kapitonas, norėjosi kad daugiau laiko skirtumėm treniruotėms, todėl pirmas apibėgdavau, pamatydavau, suorganizuodavau ir apsipirkdavom. Tai galbūt vien dėl to lyderis. O šiaip visi mes buvom verslininkai ir labai neblogi (šypsosi).

Koks treneris yra jūsų autoritetas?

Turėjau tikrai daug trenerių ir kiekvienas treneris paliko savo pėdsaką mano karjeroje. Labai daug žiūrėjau ne tik į mūsų lietuvius trenerius, bet ir į tuometinės Jugoslavijos trenerius. Ivkovičius man labai patiko, Obradovičius mūsų kartos. Iš lietuvių dabar, manau, galima pasimokyti iš Jasikevičiaus, kuris buvo kaip krepšininkas žvaigždė ir dabar tapo geru treneriu. Jam patinka laimėti varžybas. Dar vienas niuansas, man besimokant kūno kultūros institute, dėstytojas prašė kad pasiruoščiau pamokai, konspektavau Gomelskio treniruotes, kad dar būdamas žaidėju, pasiruoščiau tapti treneriu. Gomelskis buvo vienas iš žymiausiu treneriu, buvo geras organizatorius, turėjo labai gerą trenerių komandą, kurie atlikdavo daug darbo. Gomelskiui belikdavo tik vadovauti.

LKL realijos. Ar esate patenkintas „Dzukijos“ komplektacija?

Pagal galimybes visai neblogai. Galbūt norėtųsi vieną kitą žaidėją turėti stipresnį, bet svarbiausia, kaip tu dirbi ir kokį ryšį su žaidėjais turi, ir ką mes galime per tą trumpą laiką padaryti ir pasiruošti. Komplektuojant komandą visada matosi spragos ir jas norisi užkamšyti. Malonu, kad vaikinai dirba, klauso ir bandysim pasiekti, kad kiekvienas padarytų didelį šuolį į priekį. Klubo tikslai šiame sezone - patekti į atkrentamąsias varžybas.

Kas, jūsų nuomone, realiai galėtų „pakandžioti“ didžiajai ketveriukei?

Dabar labai sunku pasakyti. Toks vaizdas, kai žaidė komandos draugiškas varžybas, pasirodo visi neblogai susikomplektavę, pasiekė nemažai pergalių ir solidžiai atrodo. Aš manau, bus labai aišku, kai baigsis pirmasis ratas. Pernai atrodė, kad viena komanda sužaidžia silpniau, atsiradus stipresniam žaidėjui išsilygina ir aplenkia. Pavyzdžiui, pernai Kėdainių komanda, „Juventus“ komanda žaidė banguotai, turėjo momentų ir juos panaudojus žaidimas tapo malonus akiai.

Kaip vertinate Prienų „Skycop“ atgimimą?

Gerai vertinu. Šaunuoliai, kad viską susitvarkė ir nepraradome šios komandos LKL čempionate. Šį komanda, turėdama tokią sudėtį, turėtų rodyti gražų krepšinį ir žiūrovams bus verta ateiti ir pažiūrėti kiekvienas varžybas.

Ačiū už pokalbį.