Iš lėto, bet jau kalbame garsiau. Yra vaistų, kurie gali apsaugoti nuo daugelio autoimuninių ligų, keistų virusinių susirgimų, padėti onkologinių ligų atvejais. Tačiau apie juos kalbėti negalima, nes sugriūtų didžioji „Big Pharma“ naudos gavimo piramidė.
Šiandieninę ekonomiką galime teisėtai pavadinti sergančių žmonių ekonomika. Sergantis žmogus yra visos ekonomikos variklis, nes būtent jis finansuoja progresą ir mokslo pažangą. Sergantis žmogus (o tiksliau – jo begalinis noras pasveikti), kuriam neleidžiama patirti, kas yra sveikata, šiandien tampa didžiausia saugotina nacionaline vertybe.
Būtent jo noras išsikapstyti iš ligų rato yra tas modus vivendi – amžinasis variklis, kuris stumia visą šiuolaikinės ekonomikos modelį į priekį. Tik svarbu prižiūrėti, kad jis netyčia nepasveiktų. Idealiausias atvejis – kai žmogus suserga dar kūdikystėje, „apnuodytas“ moderniomis kovos su įsivaizduojamomis ligomis teorijomis, ir tęsia savo ligos istoriją visą gyvenimą. Iki pat pabaigos.
XIX amžiaus viduryje tapo „nepadoru“ neatlygintinai naudotis baudžiauninkų darbu. Pamenate panelę Kristiną iš serialo „Tadas Blinda“, kai ji, grįžusi iš Peterburgo ir pamačiusi nuplaktą Blindą prie arklidžių, pasakė tėvui: „Bet juk tai nežmoniška.“
Todėl dvarininkai, veikiami sklindančių humanistinių idėjų, buvo priversti bent simboliškai mokėti savo baudžiauninkams keletą variokų ar sidabrinių monetų. Tačiau, kad baudžiauninkas su tuo „turtu“ toli nenubėgtų, tuoj pat dvaruose atsirado degtinės bravorai, kurių pagalba tie smulkūs pinigėliai greitai sugrįždavo į dvarininko kišenę.
Taip ir su šiuolaikiniu ligoniu. Šiuolaikinės gydymo teorijos yra taip sumodeliuotos, kad gydymas sukurtų naujas ligas ir priverstų pacientą neištrūkti iš užburto rato. Jei netyčia pavyksta sukurti efektyvius ir nebrangius vaistus, jie greitai demonizuojami, nes vienintelė jų „kaltė“ – per didelis efektyvumas ir dėl pasibaigusio patento galiojimo mažas pelningumas.
Tokie vaistai uždaromi po receptinių vaistų skyrimo sistemos „spyna“ ir tampa sunkiai pasiekiami eiliniam vartotojui. Tačiau žmonijos energija, kaip upės srovė, anksčiau ar vėliau atranda kelią link tiesos. Iš lūpų į lūpas žmonės dalijasi informacija ir padeda vieni kitiems nelaimėje gauti šių vaistų.
Gydytoja Robertina Ostapenkienė laidoje (nuoroda – žemiau) pasakoja apie šiuos vaistus: ivermektiną, fenbendazolą, mebendazolą. Nuo savęs dar pridėsiu: albendazolą, hidroksichlorokviną, melatoniną, metileno mėlynąjį, dimeksidą.
Ivermektiną, fenbendazolą, mebendazolą, metileno mėlynąjį, dimeksidą ir melatoniną išbandžiau pats. Per metus atlikau keturis antiparazitinius protokolus. Per pirmuosius tris buvo nedideli šalutiniai reiškiniai, susiję su parazitų šalinimu. Ketvirtasis praėjo be jokių šalutinių reiškinių. Su dimeksido pagalba (tik po dviejų trumpų procedūrų) pašalinau ką tik atsiradusia pigmentinę dėmę. Neliko jokios žymės.
Šiais metais nesirgau jokiais „virusiniais“ susirgimais. Kitiems namiškiams sergant netaikiau jokios saviizoliacijos ir net siekiau, kad mane „užkrėstų virusais“. Deja, "virusai" buvo bejėgiai.
Gero laidos klausymo. Būkite sveiki.
Skaityti komentarus