Atimk iš žmogaus mokslą – tu atimsi visą jo ateitį, visą gyvenimą. Supaprastink vidurinį mokslą, palengvink patį mokymosi procesą – perpus sumažės būsimųjų šalies intelektualų.
Lietuvoje kažkada turėjome be galo stiprų vidurinį mokslą. Atmetus tuometines mums visai svetimas, nepriimtinas ideologijas – pats dėstomųjų dalykų skaičius, dėstomų mokslų įvairovės, jų kokybės, dėstymo metodikos – buvo vienos aukščiausių pasaulyje. Tik tada mes to dar nežinojome ir tik dabar, jau pradėjus plačiai keliauti po pasaulį ar net ir gyvenant svetur – mes galime tą mūsų turėtą švietimo sistemą palyginti su šiandieną turimomis.
Deja, Lietuvoje – visa tai, kas per amžius mūsų švietimo sistemos buvo kurta ir jau sukurta, pasiekta – yra pastoviai revizuojama, griaunama, naikinama arba jau sunaikinta. Baigiame įsilieti į jau plačiai įsigalėjusias – ne paslaptis, neretai ir visai pusėtinos kokybės – užsienio šalių švietimo sistemas, o tai būtų palengvintos mokslų programos, mokslo trukmės trumpinimai, dėstomų dalykų mažinimai. Taip ateityje – labai tikėtina, išleidžiant į pasaulį tik pusėtinai išlavintą individą, prie ko, galbūt, to pilnai nesuvokiant ir veda šių dienų „laisvamaniškasis“ liberalizmas.
Kodėl praėjusių amžių juodaodžių genocido, vergovės laikais – tie nelaimėliai nebuvo prileidžiami net prie pačių elementariausių mokslų – rašymo ir skaitymo? Ogi todėl, kad jau tada buvo žinoma – išlavinsi žmogų, jis lengvai suvoks savo beviltišką padėtį ir kas “baisiausia” – jis pradės ieškoti kelių, kaip tą savo padėtį pakeisti.
Mokslas yra begalinė jėga, kurią įvaldžius, žmogus tampa laisvas ir nepriklausomas: jis puikiai žino savo teises ir pareigas, jis suvokia pasaulį. Beje, nedažnas savamokslis išeina į “didelius“ žmones, bet retai kada – pilnai išlavintas, išmokslintas žmogus nepasiekia savųjų aukštumų.
Stebiuosi matydama, kaip šiandieninį Lietuvos švietimą tvarkančios galvos, bando visaip revizuoti, neigti tai, kas Lietuvos vidurinio mokslo per ilgus šimtmečius buvo sukurta ir patvirtinta – kaip svarbu, efektyvu, reikalinga. To efektyvumą jau įrodė ankstesnės Lietuvos vidurinių mokyklų abiturientų laidos, sugebėdavusios po vidurinės įstoti į tuometines Lietuvos aukštąsias mokyklas, kai ten įstojimo konkursai neretai būdavo 6 /8 žmonės į vieną vietą.
Ankstesnių laikų mokslai nebuvo paremti pinigais – vakarykščiai universitetai (priešingai šiandieniniams) nebandydavo pritraukti kuo daugiau studentų, kad surinktų sau kuo daugiau pinigų. Vakarykščių aukštųjų mokyklų mokslai buvo paremti iš vidurinės išėjusio žmogaus jau turimomis žiniomis ir jų tikslas buvo – tolimesnis tokio žmogaus lavinimas.
Lietuvos aukštasis mokslas gan suklestėjo, kai Vilniaus Universitete rektoriumi dirbo vienas žymiausių visų laikų Lietuvos mokslininkų – Jonas Kubilius, sugebėjęs tuometinį Universitetą vesti jau to meto pažangiausiojo mokslo ir lietuvybės koridoriais.
Nepaisant itin sudėtingo ir neramaus to meto laikmečio (rusų okupacijos) – intensyvus visos Lietuvos rusinimo, Jonas Kubilius iškovojo, kad tuometiniame Vilniaus Universitete lietuvių kalba išliktų kaip dėstomoji kalba, taip užtikrinant mūsų kalbos tęstinumą, jos išsaugojimą, jos gyvastį tiek moksle, tiek ir buityje.
Todėl keista šiandien matyti, kai Lietuvos mokslinius darbus jau stengiamasi rašyti tik užsienio kalbomis. Tokios liūdnos, jau išlaisvėjusios tautos savęs negerbimo apraiškėlės.
Nesunku pastebėti, kaip šiandieninis jaunas žmogus visuomenės traktuojamas vos ne kaip pusiau neįgalus (atleiskite), toks beveik vos ne infantilas. Lengvinami vidurinės mokyklos mokymo krūviai, trumpinamos pamokos, ilginamos mokinių atostogos, naikinamos „nereikalingos“ (?) disciplinos.
Šiandieninėje mokykloje kardinaliai pasikeitė mokinio ir mokytojo santykiai: mokytojas (ne savo noru) jau tapęs beteisių žinių pranešėju, tokia vos ne savotiška „iškamšėle“ (atleiskite), kuriai leista pastovėti prieš klasę, bet šiukštu ją drausminti.
Stebiuosi Lietuvos švietimo, mokslo ir sporto ministerijos ikimokyklinio ir pradinukų skyriaus darbuotojų drastiškais (aiškiai mažai atsižvelgiant į vaiko sveikatingumą) pradinio mokslo pertvarkymais ir planais. Paminėsiu čia pačius nepriimtiniausius: tai kuo skubesnis Lietuvos pradinio mokslo integravimas į europinių mokslų standartus, svetimų kalbų pačiame ankstyviausiame vaiko amžiuje priverstinis mokymas (keistokai pamiršus, kad tokio amžiaus vaikai dar nėra pilnai įsisavinę savosios gimtosios kalbos pagrindų). Kur ir kodėl taip skubama? Vaiko tempimas į ankstyvąsias mokyklėles jau nuo ketverių metų amžiaus? Ar tikrai norime auginti nervingus, pervargusius vaikus, kurie nematę vaikystės ar net ir kūdikystės – jau būtų priversti lygiuotis į suaugusiųjų užimtumus?
Ar tik ne todėl vakaruose tėvai dažnai nesusitvarko su savo piktais, pervargusiais vaikais, „gesindami“ jų agresyvumus ar padidėjusius nervingumus raminančiomis tabletėmis, galbūt, iš esmės nesuprasdami tikrųjų tokio vaiko nervingumo priežasčių. O tai būtų – per ankstyvas vaiko įtraukimas į švietimo sistemas, vaiko vaikystės ar kūdikystės neturėjimas, ryškus vaiko pervargimas, dažnai nesugebėjimas eiti su bendru srautu.
Keičiasi Lietuvos švietimo, mokslo ir sporto ministerijos vadovai, bet pati Lietuvos vidurinė mokykla kažin ar progresuoja. Tiesa, turime, vis dar turime tikrai profesionalių, atsidavusių mokyklai pedagogų, švietimo specialistų, kurie kažkada buvo paruošti tuometiniame – šiandiena jau PANAIKINTAME – Vilniaus Pedagoginiame Institute.
Buvusi tikrai stipri ir reikalinga švietimo darbuotojų, mokytojų kalvė šiandiena yra sujungta su kitomis mokslo įstaigomis. Kaip jau ne sykį esame įsitikinę – bet kokie jungimai, apjungimai, kokios tai integracijos paprastai nepakelia reikalų kokybės, bet atvirkščiai – tik numenkina jas. Kas ir sumanė panaikinti tokią reikalingą, specialiai tik pedagogus ruošiančią mokymo įstaigą?
Kažin ką ir pasieksime šitaip aklai sekdami, imituodami kitų šalių, nebūtinai pasiteisinusias švietimo sistemas, jų programas. Juk kas užsienietiška nebūtinai gera ir progresyvu!
Štai ką apie tai, viename iš savo paskutiniųjų interviu, kalbėjo vienas ryškiausių šių laikų Lietuvos pedagogų Bronislavas Burgis: „Pasimokyti iš Suomijos, Švedijos, net Kinijos, Korėjos ar Japonijos galima, bet kopijuoti nieko nereikia. Lietuva gi nenukopijavo nei tų šalių istorijos, nei tenykščių žmonių gyvenimo būdo. Lietuvoje turi būti lietuviškas švietimas, kuriuo domėtųsi, kuriuo gėrėtųsi kitos šalys“. (Bronislovas Burgis. „Sistema žlugdo geriausius“. Propatria.lt. Balandzio 30, 2020).
Taigi ar nebūtų laikas Lietuvoje, remiantis jau turimais, keletos kartų išbandytais, patvirtintais pedagogikos pasiekimais ir patirtimi, kurti savąją nacionalinę mokyklą? Beliktų tik šiuolaikinio mokslo pasiekimus ir technologijas prie to priderinti. Juk neprotinga išdraskyti seną ir gerą, kad iš naujo kurti – tik dabar jau gerokai prastesnę mokyklą.
Skaityti komentarus