Rasa pasakoja, kad Valdorfo pedagogika užgimė dar 1924 metais. Jos pradininkas – Rudolfas Šteineris. Tai inžinierius, filosofas. Pagrindiniu jo traktatu laikoma „Laisvės filosofija“. Jo ema tiek jam, tiek ir daugeliui kitų žmonių yra labai svarbus dalykas: kas yra laisvė, kaip ja naudotis?

Kaip žinia, R. Šteineris buvo ne tik Valdorfo pedagogikos, bet ir biodinaminių ūkių filosofijos pradininkas. Iš jų ir radosi Valdorfo pedagogika. „Tam impulsas R. Šteineriui atėjo iš išorės“, – teigia pašnekovė.

Rasa dalijasi žiniomis apie Rudolfą Šteinerį. Įdomu išgirsti kokio žmogaus mintyse užgimė ši vizija. Štaineris buvo ir teosofu, tačiau, kai šioje draugijoje įvyko skilimas, vyriškis iš jos pasitraukė. Neilgai trukus jo bendraminčiai įkūrė naują draugiją – antroposofinę. „Sofija – išmintis, antropos – žmogus, - tai išmintis apie žmogų. Įsikūrė draugija, kuri domėjosi, ką žmogus veikia šiame pasaulyje“, – detalizuoja Rasa ir tęsia:

„Ne gana to, jis parašė traktatą apie socialinį gyvenimą ir trinarystę: kokia turėtų būti ideali visuomenė, kaip joje viskas turėtų funkcionuoti. Rasime čia ir pinigų reikšmę, ir pageidautiną valdžios funkcionavimą, verslo viziją bei galimus jų tarpusavio junginius. Iki šių dienų tai vis analizuojamas ir bandoma surasti idealų modelį, kaip turėtų veikti valstybė.“

Savomis mintimis R. Šteineris dalijosi skaitydamas įvairias paskaitas. Ir štai atsirado „(...) vienas žmogus – verslininkas. Tuo laiku Vokietijoje jau buvo privalomas pradinis mokymas. Tas žmogus turėjo labai įdomų fabriką – Valdorfo Astorijos cigarečių fabriką. Jisai buvo fabrikantas, tačiau lankydamasis filosofo paskaitose ir susidomėjęs tuo, tarė R. Šteineriui: „Aš irgi norėčiau būti geras fabrikantas ir duoti pas mane dirbantiems žmonėms bei jų vaikams išsilavinimą. Ar negalėtumėte pasakyti, kaip turėtų būti lavinamas 20 amžiaus žmogus?“.

R. Šteineris tuomet mąstė. Atsirado bendraminčių. Buvo sukurta grupė: į ją sukviesti pedagogai, kurie gavo mokymą – įvadą į dabartinę Valdorfo pedagogiką. Tada ji dar nebuvo vadinama šiuo vardu, tik vėliau įgavo tokį pavadinimą, kadangi pirmoji mokykla buvo skirta Valdorfo Astorijos cigarečių fabriko darbininkų vaikams.“

Tuo metu buvo mąstoma ir filosofiškai pagrindžiama esama situacija: kokie žmonės gimsta, su kokiu bagažu jie jau ateina į šią žemę ir su kokiu bagažu turi išeiti, koks tasai 20 amžius, kokius žmones mes norime jam ruošti, kad jie galėtų būti tobuli bei puikiai vystytis.  Nusprendus, kaip geriau mokyti vaikus, pradėtos skaityti paskaitos, kuriose gilintasi į tai, kas yra žmogus, aptariami jo augimo periodai bei dėstoma, kokie yra galimi mokymosi būdai.

„Į Valdorfo mokyklą vaikas ateina tada, kai jau būna susiformavęs kaip žmogus“, – tęsia pašnekovė. – „Tai įvyksta, kai jam maždaug septyneri metai. Fiziologiškai tuo metu jau būna pasikeitę pirmi dantys. Skaityti vaikas gali išmokti ir vos tik pradėjęs kalbėti, tačiau iki septynerių metų jis turi dar labai didelį darbą atlikti.“

Nuo vaiko gimimo iki vienerių metukų  įvyksta pati didžiausia metamorfozė. Tuo metu vaikas išmoksta be galo daug. Jo gyvenime tokio spartaus vystymosi metų, kaip pirmieji, daugiau nėra.

Taigi, R. Šteineris savo mokymus pradėjo būtent nuo pirmųjų vaiko dienų: kaip teisingai vaikas turėtų gyventi ir kaip tokį žmogų auginti. Jo nuomone, vaikui jį supantį pasaulį reikėtų pažinti žingsnelis po žingsnelio (gatvė po gatvės).

Pirmųjų pieninių dantų pasikeitimas laikomas tarsi perėjimu į brandžią vaikystę, kai vaikas pabaigia formuoti savo fizinį kūną. Jau tada jis gali pradėti dirbti ir su kitais dalykais. Be fizinio yra skiriami sielos bei dvasinis kūnai.

Taigi, sulaukęs brandžios vaikystės, vaikas žengia į mokyklą. Kas jo laukia ten, aptarsime kituose straipsniuose.