Įžengę į mokyklą pirmiausia apsidairome kokioje aplinkoje ugdomi vaikai. Valdorfo mokyklose patalpos įrengiamos atsižvelgiant į jose besimokančių vaikų amžiaus tarpsnį. Kaip pavyzdį pašnekovė pateikia durų konstrukciją, kuri sudėliojama taip, kad mažesniems vaikams būtų lengviau varstyti. Dažai sienoms parenkami atsižvelgiant į norimą rezultatą: ar svarbu skatinti mokytis, ar prigesinti emocijas.
„Pavyzdžiui, septinta klasė yra tas amžiaus laikotarpis, kai vyksta hormonų audros ir panašiai, tad patalpos išdažomos mėlyna spalva, kad jas slopinti. Elementarioje mokykloje turbūt niekas net nesusimąsto apie tai, kokia spalva išdažytos sienos“, – detalizuoja pašnekovė.
O juk kasdienybė tampa smagesnė ir patogesnė ją leidžiant ją mieloje aplinkoje.
Vis dėlto, kokia bus mokinio kasdienybė, didžiąja dalimi priklauso nuo mokytojo. Nuo jo nemažai priklauso ir vaikų susidomėjimas vienu ar kitu dalyku, o tuomet ir mokymosi rezultatai. O juk gan dažnai nutinka taip, kad atėję į pamoką vaikai iš mokytojo išgirstą nurodymą paskaityti tam tikrą vadovėlio skyrių. Tačiau ar mokytojo paskirtis tik tokia?
Rasa dalijasi savu mokytojo vaizdiniu pasakodama apie žmones, besidarbuojančius Valdorfo mokykloje:
„Mokytojas į pamoką turi ateiti pasiruošęs ir mokėti išaiškinti dėstomą dalyką vaikui.
Valdorfo mokytojai yra labai intelektualūs. Visų pirma jie privalo turėti bazinį pedagogo išsilavinimą, o jau tada mokytojas mokosi būti mokytoju, vyksta nuolatinis tobulinimaisis. Nei vienerios atostogos nepraeina, kad jie nevažiuotų į kokius kursus, kurie nebūtinai būna susiję su dėstomu dalyku, dažniau telkiamasi į mokymo būdus. Žinoma, svarbu pažinti ir vaiko psichologiją, jo amžiaus tarpsnius, kas yra vaikas ir kokie būna vaikai, žodžiu, jie mokosi ir mokosi, ir mokosi. Sakyčiau, prieš Valdorfo mokytojus derėtų galvą nulenkti. Dažniausiai jie net ir savo vaikų neturi, nes yra atsidavę mokytojavimui.
Valdorfo mokytojas nuo pirmos iki aštuntos klasės dėsto vienai ir tai pačiai klasei. Tai yra labai įdomu, nes niekur kitur taip nebūna. Na, tik išskyrus užsienio kalbas, kurios dažniausiai dėstomos kalbos pedagogų jau nuo pirmų mokymosi metų. Tik vėliau prisijungia ir kiti dalykininkai.
Ir, nors klasėje būna apie 25 mokinius (pagal R. Šteinerį, pagrindinėje pamokoje turėtų būti 45 mokiniai tam, kad jie išmoktų socialinio bendrojo gyvenimo), tačiau joje dirba po du mokytojus.
Taipogi, kalbant apie mokytojus, norisi pridurti, jog Valdorfo mokykloje tarp jaunesnių ir vyresnių mokytojų nejaučiama tokia atskirtis kaip tradicinėse mokyklose. Jų atlyginimų dydis nežymiai skiriasi ir dėl jo su mokytoju visada tariamasi.“
Įdomu, o kaip vyksta pats mokymo procesas?
Valdorfo mokykloje, kadangi tai privati mokymo sistema, 50 ar 60% darbotvarkės galima išdėlioti savo nuožiūra.
Pavyzdžiui, trupmenų mokymasis išrikiuojamas visai kitaip. Labai sudėtingas reikalas – viena ketvirtoji, viena šeštoji ir panašūs dalykai. Tai, jeigu įprastoje mokykloje trupmenų tema mokomasi kokioje trečioje klasėje ir dažnai trečiokas to dar nesupranta, tai čia ji yra penktoje klasėje.
Būtent dėl to susiduriama su tokiais atvejais, kai mokinys pasimokęs Valdorfe, pereina į kitą mokyklą ir ten teigiama, kad jisai nemoka, kas pagal programą priklauso. O tai įvyksta, nes Valdorfo mokykloje tas dar nepraeita, kadangi ne metas buvo (vaikui per anksti, dar sunkiai suvokiama).
Kitas aspektas, kai mokomos trupmenos, programa parengiama taip, kad ir muzikoje mokomasi atitinkamų dalykų (juk muzika – visiška matematika), taip pat vokiečių kalboje ir panašiai. Taip vienu kitą paremiant vaikams yra lengva atsiminti ir suvokti tuos dalykus.
Kuo dar išsiskiria Valdorfo pedagogika?
Valdorfo pedagogika konstruojama taip, kad informacija būtų įrašoma į ilgąją atmintį.
Kalbant apie ilgąją atmintį, galiu iliustruoti tokiu pavyzdžiu: jeigu ką nors daug kartų kartoji, kad ir išmoktą eilėraštį, tai darant septynias dienas, žinios įsirašo į ilgąją atmintį, kitu atveju, išmokstama tik tam kartui.
Taigi tikslas – informaciją vaikams įrašyti į ilgąją atmintį, kad tai, kas išmokta, liktų visam gyvenimui. To siekiama dėstant epochomis, taipogi tam tikra pamokos konstrukcija, dėl to vaikai skatinami ir daug rašyti. Kaip vienas pavyzdžių, tam tikro dalyko dėstymas tris savaites kiekvieną dieną kaip pirmoji (pagrindinė) pamoka, kuri trunka 1,5 val..
Ar mokoma ir per patyrimą?
Taip.
Valdorfo mokykloje bene 3 klasėje vaikai sėja savo laukelius, kad žinotų iš kur atsiranda duona. Užaugus grūdams, juos nuiėminėja ir mala.
Mūsų miesto mokyklose tai sudėtinga, bet, pavyzdžiui, Vokietijoje, prie Fuldos esančioje mokykloje, yra ir žemės ūkis. Nuo pirmos klasės vaikams viena diena – žemės ūkio diena, tuomet jie žygiuoja ir mėžia kiaulytes, šeria vištytes, užsiiminėja su avytėmis. Jie turi visą ūkį ir viską tenai nuveikia. Juk jie privalo žinoti, iš kur atsiranda maistas, kad jis atkeliauja ne iš prekybos centrų, kad pats jį gali pasigaminti. Tai žinoti yra svarbu.
Taip pat reikšmingas ir vaikų santykio su gyvūnais pajutimas.
Ar santykio su gyvūnais kūrimas, ryšio su gamta pajautimas buvo R. Šteinerio mintis?
Taip. Tai yra labai svarbu.
Tam tikslui skirta žemės ūkio praktika. Mūsų vaikai ją atlikti po devintos klasės važiuodavo į Vokietiją. Dabar biodinaminiams ūkiams atsiradus ir Lietuvoje, kai ūkininkai priima mokinius, ši galimybė yra ir mūsų šalyje. Pirmieji mokiniai iš Kauno bei iš Vilniaus jau važiavo į mūsų lietuviškus ūkius. Žinoma, kelionė į Vokietiją susijusi ir su vokiečių kalbos praktika.
Prieš praktiką aš dažnai einu į Valdorfo mokyklą pasakoti vaikams, kas jų ten laukia.
Ši praktika išties toks gėris. Mano abu vaikai mokėsi Valdorfo mokykloje, važiavo į praktiką Vokietijoje. Ir per tas tris savaites įvyko kažkokia neįtikėtina metamorfozė. Dukra priprato anksti keltis ir dirbti.
Tas šeimos ūkis, kuriame pabuvojo mano vaikai - tai mišrus (tiek gyvuliai auginami, tiek ir daržai) 55 ha ūkis, kuriame dirbo apie 25 žmonės. Per metus jo apyvarta sudarydavo apie 2,5 mln. eur.
Rytais, po pusryčių ūkyje, dar prie stalo sėdint, būdavo aptariami, pasiskirstomi įvairiausi dienos darbai.
Pavyzdžiui, ravėjimas. Kartu dirbdavo visokio amžiaus žmonės. Ir štai, nuravėjus reikiamą plotą, kai lieka dar laiko, mano dukros nuostabai, žmonės patys imdavosi iniciatyvos ir ravėdavo toliau. Taip ji išmoko ir darbo pasidalijimo, ir nešvaistyti turimo laiko. Džiaugiausi, ji grįžo tokia pakylėta.
Ūkiuose vyraujantis ritmas vaikams labai tinkamas, visi parvyksta patenkinti.
Ritmas būdingas tiek biodinaminiams ūkiams, tiek ir Valdorfo mokykloms – tai yra gyvenimas ritmu. Juk ritmas yra visur. Tai gamtos ritmai, dienos ritmai. Be ritmo kitas svarbus momentas Valdorfo mokykloje dar yra nuolatinis pakartojimas.
Šis patyrimas praktikos metu taipogi išvysto ir tam tikrą pagarbą, kad žemdirbys nėra prastesnis nei koks nors bankininkas, o gal atvirkščiai, toks darbas net ir garbingesnis, nes būtent jo dėka mes esame aprūpinami maistu.
Taip vaikai išmoksta gerbti įvairias profesijas ir jų neskirstyti.
Taigi, pamokos tai ne tik skaičiavimas ar skaitymas, be jų dar yra daugybė gyvenimiškų pamokų ir išmoktos jos labai praverčia.
Skaityti komentarus