°C
      2018 10 22 Pirmadienis

      Aldonas Pupkis: Linkėčiau visiems nemeluotos pagarbos gimtajai kalbai

      Nuotrauka: Asmeninis archyvas

      Autorius: Adomas Pakalnis
      2018-08-02 10:00:00
      2018-08-02 10:00:00

      Skaitytojams linkėčiau dažniau rasti portale įtaigių rašinių, kurie patrauktų ne tik jaudinančiu turiniu, bet ir gerai sustyguotais kalbos dalykais.

      Mes mylime savo žemę, mes mylime savo artimą, mes mylime ir savo kalbą! Juk taisyklinga kalba - tai kultūringo žmogaus požymis! Apie mūsų kalbą, dainas, lietuvių autorius ir kitus kalbinius aspektus bendraujame su Lietuvos kalbininku Aldonu Pupkiu.

      Pirmiausia pakalbėkime apie kalbos taisyklingumą. Kokia kalba taisyklinga, kur būtina taisyklingumo laikytis?

      Kalbėti apie taisyklingumą galime tik tada, kai mintyse turime bendrinę kalbą. Kiekviena tautinė kalba yra susiskaidžiusi į keletą vartojimo atmainų – tarmių, miesto kalbų, socialinių ir profesinių variantų. Jie funkcionuoja palyginti savarankiškai, pagal savo vidinę logiką ir savaime susiformavusius įpročius, niekam nesikišant iš pašalės. Bendrinė kalba savo prigimtimi – dirbtinis darinys (nors kuriamas jau vartojamos kokios nors atmainos – tarmės, knyginės kalbos ar kitu pagrindu). Todėl ji sąmoningai norminama, jos vartotojams rašomos gramatikos, žodynai, žinynai, vadovėliai, kad ji galėtų aptarnauti ne siaurą visuomenės dalį, bet visą tautą ir būtų vartojama jos bendriesiems komunikacijos, kultūros, reprezentacijos ir kitiems reikalams.

      Bendrinė kalba vienija visą valstybės bendruomenę, tad paprastai atlieka valstybinės kalbos funkciją, be to, gali būti tautos pasididžiavimo objektas, tarptautinio bendravimo priemonė (pavyzdžiui, yra Europos Sąjungos oficiali kalba). Ši kalbos atmaina nuo kitų atmainų skiriasi dideliu daugiafunciškumu, sudaro sąlygas ją vartojantiems žmonėms geriausiai išreikšti tapatybinius visos tautos poreikius. Kad savo paskirtį bendrinė kalba atliktų kuo sėkmingiausiai, ji turi turėti santykiškai apibrėžtą struktūrą, pradžioje palaikomą dirbtinai, o paskui nuolat prižiūrimą ir peržiūrimą atsižvelgiant į visuomenės poreikius ir pačios bendrinės kalbos raidos dėsningumus. Bet neturėtume manyti, kad kas nors reikalauja absoliutaus kalbos taisyklingumo. Ir taisyklinga kalba gali būti beveidė ir bekraujė. Be išskirtinio savo stiliaus kodo kalba nebus nei graži, nei pagauli.

      Norėdami dalyvauti visuomenės gyvenime, bendrinės kalbos turime mokytis visą laiką, nes daugumai žmonių ji nėra prigimtinė. Netikslu teigti, kad esame bendrinės lietuvių kalbos gimtakalbiai, kad tą kalbą esame išmokę iš tėvų. Iš savo gimdytojų išmokstame ne prestižinę bendrinę kalbą, o tarmę, kokį miesto kalbos variantą ar kitą kokią lietuvių kalbos atmainą. Labai nedaug žmonių šeimoje kalba išdailinta bendrine kalba, joje yra visko. Įvairiatarmių sutuoktinių kalboje sugyvena įvairių tarmių elementai, mišrių šeimų kalboje sumyšta kelių kalbų duomenys. Vis didėjantis žmonių mobilumas ir šeimose palieka pėdsakų, tad retos šeimos vaikai išmoksta bendrinės kalbos, su kuria būtų galima eiti viešai bendrauti iš tribūnos. Taigi tos visai visuomenei skirtos kalbos augant mokomasi mokykloje, iš knygų, radijo ir televizijos, iš artimų geriau kalbančių žmonių ir pan. Ji, ta kalba, vadinama taisyklinga, nes ja kalbant stengiamasi laikytis tam tikrų nustatytų taisyklių.

      Taigi, visi turime mokytis taisyklingos bendrinės kalbos?

      Gal ne visi, o tie, kam jos reikės viešajame gyvenime, nes bendrinė kalba yra viešojo, ne asmeninio gyvenimo kalbos vartojimo atmaina. Šiaip dabartinėje visuomenėje, kur siekiama visuotinio raštingumo ir išsilavinimo, bendrinės kalbos daugiau ar mažiau mokosi visi mokslus einantys žmonės. Bet jos ypač reikia tiems, kurie pasiryžę eiti į viešą informacijos, kultūros laimėjimų skleidimo sritį, t. y. norėtų dirbti radijuje ar televizijoje, imtis aktorystės meno ar vertėjavimo praktikos, eiti dirbti į mokyklą ar užsiimti politikos reikalais. Mokytis tokios kalbos, kuri būtų be jokių trikdžių lengvai suprantama, graži ir pagauli, turi tie, kurie pasiryžę eiti į visuomenę ir skleisti jai savo idėjas ir tiesas. Neturėtų užmiršti tobulinti savo kalbą jau įsidirbę žurnalistai, mokytojai, dėstytojai, politikai. Nėra gerai, kada išgirsti prasta nevalyva kalba kalbantį Seimo narį ar kokį mokytojo ar žurnalisto darbą dirbantį asmenį. Tokia kalba jie diskredituoja ne tik kalbą, bet ir patys save.

      Ar taisyklinga kalba yra kultūringo žmogaus požymis?

      Be jokios abejonės. Bendrinės kalbos vartojimo siekinys – ne tik taisyklinga, bet ir žodinga, sintaksiškai darni, rašomąja forma be jokių didesnių rašybos ar skyrybos klaidų, o sakomąja – sklandi,  tinkamai artikuliuojama ir intonuojama kalba. Nebūna labai smagu klausytis tokių viešų kalbėtojų, kurie nuolat užsikerta, mekena, vis kartoja kokį nereikalingą žodį ar posakį. Šiais laikais mes mažai kalbame apie iškalbos meną, o iš tiesų kiekvienas viešas kalbėtojas turėtų būti išmokęs bent to meno abėcėlę, nekalbant apie tikrą tos kalbos rūšies meną. Kultūringo žmogaus neįmanoma įsivaizduoti be gražios ir taisyklingos kalbos.

      Iš ko turėtume mokytis bendrinės kalbos?

      Jau minėjau – iš žodynų, gramatikų, geros kalbos knygų. Bet ne visi turime jėgų, laiko ir noro imtis žodynų ar vadovėlių ir prie jų gaišti brangų laiką. Ne visiems to ir reikia. Jeigu kas nori taisyklingiau kalbėti, pirmiausia galėtų daugiau skaityti, ypač grožinių kūrinių. Turime gerą solidžią grožinę literatūrą, sukurtą gražia ir taisyklinga kalba, skaitome daug kitokios literatūros, tad iš čia savaime mokomės kalbos. Galėtume kalbėti ir apie kai kurią kultūrinę spaudą, televizijos „Panoramos“ laidą, kurios yra tikra bendrinės kalbos mokykla.

      Mano jaunystės laikais, kai dar studijavau, prof. Balčikonis liepdavo geros kalbos mokytis iš kaimo žmonių, iš tėvų ir pažįstamų gimtosios tarmės. Dabar tradicinės tarmės pasikeitusios, o susidarę nauji tarminiai dariniai nėra tos vietos, kurios anksčiau buvo bendrinės kalbos šaltinis, tad belieka pasiieškoti geros kalbos literatūros ir ja tinkamai naudotis.

          

      Gal pasiūlytumėte 5 knygas, kurias verta perskaityti kiekvienam lietuviui?

      Turbūt klausiat apie geros kalbos knygas? Na, neatsakysiu, manau, kad geriau suminėti autorius, kurių kūrinių kalba tikrai graži ir pavyzdinga. Jeigu imtume jau buvusius anos kartos rašytojus, tai minėčiau Juozą Aputį, Joną Avyžių, Vytautą Bubnį, Joną Mikelinską ir, žinoma, Romualdą Granauską. Pastarojo kūrinių kalba – tikras lietuvių kalbos brangakmenis – žodinga, vaizdinga, nušlifuota iki nepaprasto švytėjimo. Iš šiandieninių būtų Sigitas Parulskis, Danutė Kalinauskaitė, Giedrė Kazlauskaitė, Giedra Radvilavičiūtė, Renata Šerelytė. Tai prozininkai, o iš poetų kiek kalbos lobių ir švytinčių kalbos perlų Algimanto Baltakio, Marcelijaus Martinaičio, Vlado Braziūno, Mariaus Buroko ir kitų autorių eilėse. (Šiaip jaunesniųjų nelabai skaitau.) Dar būrys išmanių vertėjų, kurių iš kitų kalbų išversti kūriniai daug kuo praturtina mūsų kalbą. Žinoma, yra ir nevėkšlų rašytojų, ir menkai išmanančių kalbos dalykus vertėjų. Kiekvienoje kultūroje juk būna visko.

      Daugelis žmonių vargsta kirčiuodami. Ar yra kokių patarimų, kaip lengvai išmokti kirčiavimo?

      Be abejo, yra. Mokykla turėtų to išmokyti, deja, vakarykščiai abiturientai tokių taisyklių nemoka. O tiems, kurie norėtų išmokti, būtų svarbu perprasti kirčiavimo sistemą ir išmokti jos laikytis praktinėje vartosenoje.

      Pamatinės nuostatos yra dvi: vadinamoji priešpaskutinio skiemens taisyklė ir daugiskaitos naudininko (ar kilmininko) taisyklė. Dabar neaiškinsiu tų taisyklių, tik pasakysiu, kad jas išmokus galima visai pakenčiamai kirčiuoti.

      Dar noriu pridurti, kad dabartinis mūsų kirčiavimas patiria stiprių pokyčių, iš dalies keičiasi net kai kurie pamatiniai dalykai. Antra vertus, Kalbos komisija pastaraisiais metais nuolat peržiūri įvairuojančius kirčiavimo atvejus ir įteisina daugiau kirčiavimo variantų, tad kirčiuoti darosi lengviau. Reikia manyti, kad galutinai parengus „Bendrinės lietuvių kalbos žodyną“, kuriame bus sukirčiuoti ne tik antraštiniai, bet ir visi iliustracinių sakinių žodžiai, kirčiavimo dalykai turėtų gerokai nusistovėti ir pagerėti.

          

      Lietuvių kalboje vartojama vis daugiau iš anglų kalbos atėjusių žodžių. Visi pasipiktina jei, tarkim, kokiame koncerte uždainuojama rusiškai, bet visiems priimtina, jei, pavyzdžiui, Vasario 16-ąją dainuojama angliškai. Ar tai normalu?

      Gal ir ne visai normalu. Nenormalu būna tada, kai be būtino reikalo, pavyzdžiui, į „Dainų dainelę“, prigrūdama daug tokių dainų. Nekelia džiaugsmo ir tai, kad tokių koncertų gausėja. Čia jau viskas priklauso nuo mūsų sąmoningumo, juk žinom, kaip esame pripratę beždžioniauti.

      Dėl angliškų žodžių tai Nepriklausomybės metais jų tikrai pagausėjo. Žmonės dažnai skundžiasi dėl įvairių parduotuvių, kavinių, šiaip firmų angliškų pavadinimų gausos. Kultūrinėje spaudoje tapo madinga vartoti ištisas angliškas citatas be jokio vertimo. Anksčiau galiojo kalbos kultūros specialistų per dešimtmečius suformuluota nuostata bendrinėje kalboje toleruoti tik tarptautinės leksikos fondo žodžius, o skoliniams iš vienos kalbos priešintis ir ieškoti lietuviškų atitikmenų. Dabar tas lyg ir pamiršta, nors tikriems anglicizmams intuityviai priešinamasi. Vis dėlto didelis tokių skolinių srautas reikalautų nustatyti aiškesnias jų priėmimo nuostatas.

      Kelia klausimų ir pačios anglų kalbos, iš dalies ir kitų kalbų, vartojimas Lietuvoje. Ne kartą buvo girdėti skundžiantis dėl dažnai privalomo bent dalies mokslo darbų skelbimo anglų kalba. Neaiškumų kyla dėl kitų kalbų vartojimo darbo santykiuose, kalbiniame kraštovaizdyje ir kt. 1995 m. priimtame Valstybinės kalbos įstatyme to nėra apibrėžta, nes tada dar nebuvo aktualu. Dabar tie dalykai iškelti neseniai Seimo patvirtintose Valstybinės kalbos politikos 2018–1922 m. gairėse. Jose nurodyta būtinybė reglamentuoti dar neapibrėžtas kalbos vartojimo sritis, tad tikėtina, kad ateityje klausimų dėl to bus mažiau.

      Ar lietuviai tikrai myli savo kalbą?

      Žinoma, myli ir brangina, bent jau didžioji visuomenės dalis. Bet meilė ir pagarba ne visų vienoda. Galima mylėti žodžiais ir visokiais šūkiais, bet daugiau reikia mylėti darbais. Turime norėti rašyti ir kalbėti geriau, taisyklingiau, stengtis išnaudoti kuo daugiau kalbos išgalių, turime to mokytis patys ir kitus skatinti.

      Dėmesį kalbai šiandien rodo gausios diskusijos įvairiuose suėjimuose, socialiniuose tinkluose. Jas dažnai sukelia nekompetentingi žmonės, dėl kokio žodžio ar posakio vertinimo užsipuolantys kalbininkus. Kiek čia prikurta visokių mitų, paskleista įvairių legendų. Dėl to tiesiog knieti prisiminti filosofo Alvydo Jokubaičio žodžius: „Nežinau kitos tokios valstybės, kaip Lietuva, kur į mokslininkų diskusijas kišasi beraščiai“.

      Tačiau yra ir negeranoriškų žmonių, norinčių specialiai pakirsti dabar vykdomą kalbos politiką. Antai žinoma sociolingvistų ir istorikų grupuotė aršiai atakuoja kalbos politikos srityje dirbančius kalbininkus, reikalauja paleisti Kalbos komisiją, išvaikyti Kalbos inspekciją ir visą kalbos praktiką palikti savieigai. Esą pati kalba ar visuomenė susireguliuos savo vartoseną. Žinoma, kai ką susireguliuos, bet turi būti kokia institucija, kuri nubrėžtų bendrinės kalbos raidos kryptį, apibrėžtų jos vartojimo sritis ir norminimo kryptis, kalbos ugdymo perspektyvas. Remiamasi tokiais teiginiais, esą kitos tautos neturi tokių policinių institucijų kaip mūsų, kitur esą viskas „laisviau“, paprasčiau ir t. t. Bet turbūt sąmoningai užmirštama ar nutylima, kad kiekviena tauta savitai ugdo ir prižiūri savo bendrinę kalbą, kad kiekvienos kalbos raida ir vartosena yra savita, nepanaši į kitų tautų kalbų reikalus. Juk nedera taikyti tų pačių kalbos norminimo ir priežiūros kriterijų didelių tautų ir mažų tautų kalboms. Negalima pagal tą patį modelį ugdyti daugelio šimtmečių tradicijas turinčią kalbą ir tik vos daugiau kaip šimtmetį savo istorijos skaičiuojančią lietuvių bendrinę kalbą.

      Kaip kiekvienas žmogus yra nepakartojamas Dievo kūrinys, taip ir kiekviena kalba yra unikali, savita, nepanaši į kitas kalbas. Taigi ir mūsų kalbos reikalai spręstini iš jos pačios ir ją vartojančios visuomenės poreikių, o ne iš kitų kalbų praktikos pavyzdžių. Kur pažvelgsi, vis lyginama: ten kultūroje vienaip, ten švietimo dalykai kitaip ir viską būtina mums kopijuoti. Bet juk daugelyje sričių turime gausų praeities palikimą ir nepaisyti šio paveldo būtų didžiulė klaida. Svarbiausia – būti savimi ir kalbos reikaluose, ir švietimo dalykuose, ir visur kitur kultūros, meno ir kitose srityse.

      Nemeluota pagarba gimtajai kalbai, aktyvus santykis su ja yra ir vienas iš valsybės gyvavimo garantų. Kiek prie to prisidėsime kiekvienas iš mūsų, tiek galėsime tikėtis, kad ir pati kalba bus mums miela ir patikima visais jos vartojimo atvejais.

      Koks būtų jūsų palinkėjimas patriotiško portalo minfo.lt skatytojams ir darbuotojams?

      Toks pat, kaip ką tik pasakiau: nemeluotos pagarbos gimtajai kalbai! Linkėčiau, kad Jūsų portale nebūtų abejingų rašytiniam žodžiui, kad nė vienam portalo darbuotojui nebūtų vis tiek, kokia kalba jame rašoma. O skaitytojams linkėčiau dažniau rasti portale įtaigių rašinių, kurie patrauktų ne tik jaudinančiu turiniu, bet ir gerai sustyguotais kalbos dalykais. 

      Ačiū už pokalbį.

      Skaityti komentarus