Jeigu dabar jūsų paprašytų nupiešti žmogų, kaip jį nupieštumėte? Skritulys – galva, keli pagaliukai – kūnas, taip? Ko gero, dauguma taip ir pieštų, aš – ne išimtis. Tačiau būtent dailės terapija gali būti raktas stiprinti santykį su savimi, pamatyti ir atrasti savo stipriąsias ir silpnąsias puses, nes piešinys, kaip sako dailės terapijos specialistė Irena Bulotienė yra „tarpininkas tarp išorinio ir vidinio pasaulio.“ Jūsų dėmesiui spalvotas pokalbis su Irena.
Kas ir kokios žinios (galbūt tam tikros mokslo kryptys) slypi už žodžių „dailės terapija“?
Dailės terapijos poveikis pastebėtas dar tada, kai buvo piešiama ant akmeninių sienų atliekant ritualus ir siekiant įamžinti tai, kas tuo metu buvo svarbu. Kitaip tariant, siekiant patenkinti tam tikrus poreikius. Kalbant apie dailės terapiją, žodis „terapija“ suvokiamas kaip rūpestis žmogumi. Dailės terapija sujungė meną ir medicinos mokslą. Medicinos mokslas padeda užkirsti kelią ligai, ją diagnozuoti ir gydyti. Menas padeda išreikšti emocijas, jausmus, mintis, teikia džiaugsmą ir pasitenkinimą – sveikatą gerinantys dalykai. Dailės terapijos pritaikomumas labai platus: nuo užimtumo, darbo, pedagoginės dailės terapijos iki psichoterapinės srities. Dailės terapijos metodus gali taikyti socialiniai darbuotojai, pedagogai, meno specialistai, psichologai, besirūpinantys žmogaus psichinės ir fizinės sveikatos gerinimu.
Papasakokite, kada ir kaip jūs atradote dailės terapiją?
Pirmą kartą su dailės terapija susidūriau 1997-aisiais, kai pradėjau studijuoti vieną iš humanistinės, egzistencinės psichoterapijos krypčių – geštalto psichoterapiją. Tada patyriau, kad pats piešimo procesas ir piešinio tyrinėjimas yra neįtikėtinai gilus, prasmingas ir paveikus metodas. Vėliau pradėjau domėtis ir gilintis į šią sritį. Visi mokymai vyko per asmeninę patirtį, daugybę asmeninių dalykų „išpiešiau“ ir patyriau dailės terapijos teigiamą, transformacinį poveikį.
Kuo ji patraukė, sužavėjo?
Dailės terapija žavi tuo, kad niekada nebūna tokio pat kūrinio, į tą pačią situaciją galima pažvelgti iš skirtingų požiūrio kampų. Piešinyje, iš pirmo žvilgsnio net visai nereikšmingi brūkšneliai, simboliai ir spalvos turi prasmę. Be to, dailės terapija žavi ir priemonių gausa. Piešti galima paprastais, spalvotais ar akvareliniais pieštukais, anglimi, vaškinėmis ar paprastomis kreidutėmis, pastele, akvarele, guašu, aliejiniais ar akriliniais dažais, ant balto, spalvoto, suglamžyto ar šlapio popieriaus, stiklo ar veidrodžio, taškyti ar lieti dažus, daryti atspaudus, o kur dar įvairios papildomos priemonės: nuo eglės spyglių, sagų, samanų, kriauklyčių, akmenukų, kruopų iki dirbtinių, džiovintų gėlių ar blizgučių.
Kokioms problemoms spręsti dailės terapija galėtų būti būtent tai, ko žmogui tuo metu labiausiai reikia?
Pirmiausia, dailės terapija – santykio su savimi stiprinimas. Mano nuomone, tai unikalus būdas pažinti save, pamatyti ir įsivardyti stipriąsias ir silpnąsias puses, atrasti ir suaktyvinti giliausius asmenybės klodus, pradėti kalbėti apie sunkius, skausmingus, sunkiai įvardijamus ar net neatpažintus, bet gyvenimui įtaką darančius dalykus.
Piešinys – tarpininkas tarp išorinio ir vidinio pasaulio. Jis gali pasitarnauti sprendžianti įvairias kūno ir psichines ligas, ar tiesiog tada, kai norisi pagerinti gyvenimo kokybę, atrasti daugiau džiaugsmo, pozityvumo, atskleisti ir ugdyti kūrybiškumą, spontaniškumą, originalumą, savarankiškumą, stiprinti savivertę, sužinoti ir priimti tiesą apie save.
Jei žmogus kenčia nuo įsisenėjusių problemų ar susiduria su laikinais stipriais išgyvenimais, tokais kaip netektis, skyrybos ir pan., piešiant, skausminga patirtis tarsi „nudrenuojama“, pats procesas – gydantis. Dailės teparija tinka kiekvienam ir bet kokiai situacijai, svarbiausia, kad žmogus pats norėtų tai daryti. Prievarta ar kategoriška rekomendacija, vargu, ar bus veiksminga, nors prieš pradedant ką nors kurti, verta ir tenka prisiversti.
Kaip specialistas skaito piešinį, kaip jis „prabyla“ apie autorių?
Dailės terapijoje pati teisingiausia piešinio interpretacija yra paties autoriaus. Jis geriausiai žino, ką ir kaip perteikė, ką būtent jam simbolizuoja piešinyje atsiradę simboliai, figūros ar spalvos. Specialistas kreipia dėmesį į tai, kaip žmogus piešia, nuo kurios vietos pradeda, kokiu greičiu piešia, kokį objektą nupiešė pirmą, kokiu užbaigė, kokią spalvą naudojo pirmą, antrą, trečią, kokias emocijas kelia piešinys, kaip ir kiek išnaudotas lapas, kas piešinyje yra keisto, kas centre, kokie objektai pasikartoja ir t. t. Kai apie tai yra kalbama su kūrinio autoriumi, žmogus pats geriau suvokia savo piešinį.
Piešinio analizavimo būdų, metodų ir principų, simbolių reikšmių yra labai daug. Jei bandysime skaityti piešinį be autorius, galima labai suklysti. Pavyzdžiui, vienam nupieštas obuolys be kotelio – estetika, o kitam tai gali būti vienišumo ar išnaudojimo simbolis. Žinodama simbolių galimas interpretacijas, užduodu klausimus. Pavyzdžiui, jeigu medžio pagrindas nupieštas keliomis linijomis iki lapo kraštų, tai gali simbolizuoti spontaniškumą, impulsyvumą arba kaprizingumą, tada klausiu: o kaip tu jautiesi, kai reikia laikytis taisyklių ir nurodymų? Taip gali prasidėti prasmingas pokalbis, vedantis į savęs pažinimą ir galimus pokyčius.
Vaikai dažniausiai mėgsta piešti ir nebijo eksperimentuoti, tačiau daug suaugusių žmonių – priešingai. Jei paprašysite nupiešti žmogų, jie nupieš: rutuliuką (simbolizuos galvą) ir kelis pagaliukus, kūnui pavaizduoti. Su kokiais keblumais susiduriate, kai dirbate su vaikais? O su suaugusiais?
Sutinku, kad vaikai yra spontaniškesni, bet šiandien vaikai jau dažnai užduoda klausimą: tu mane tikrinsi? Tada reikalingas paprastas, šiltas, nuraminantis pokalbis, apie tai, kad piešinys – vaiko atspindys, kad aš būtinai jo paklausiu, ar teisingai supratau jo piešinį, kad jis ir pats galės papasakoti, ką pavaizdavo.
Vaiką nuraminu sakydama, kad jis gali piešti bet ką, nieko realaus, o tik formas, linijas, vingius ir naudoti patinkančias spalvas. Daug laiko kalbame apie jausmus ir emocijas. Pastebėjau, kad liūdesys dažniausiai yra minkštų, apvalių formų, o pyktis aštrus, spygliuotas. Meilė dažniausiai būna spinduliuojanti, kartais uždaryta rate. Tada kalbame, kokia tai meilė, kam skirta arba nuo ko uždaryta. Kartais pakrypsta kalba apie meilę sau, Dievui, mamai, tėčiui, broliui ar sesei, apie įsimylėjimą, pagarbą, atsakomybę.
Dailės terapija, pokalbiai puiki pradžia mokytis priimti visus kylančius jausmus, patyrinėti, koks jausmas buvo prieš, kas ateina po to, teisingai nukreipti ir išgyventi visus jausmus. Pastebėjau, kad tiek vaikams, tiek suaugusiems yra labai svarbu padėti suprasti savo jausmus ir emocijas, nes tai išlaisvina, padeda priimti save tokį, koks esi, ugdo empatiją, suteikia drąsos priimti kitą, nors jis ir kitoks nei tu. Žinoti, kad turi teisę išsakyti savo nuomonę ir kitas turi lygiai tokią pačią teisę.
Esu girdėjusi ir tokią istoriją: asmuo, niekada nesimokęs piešti, po terapijos savo rankose laiko nuostabius meno kūrinius – kokie pokyčiai įvyksta žmogaus viduje?
Tapusių dailininkais mano praktikoje nedaug, tačiau labai daug atradusių savo vietą gyvenime, išdrįsusių pakeisti darbą, profesiją, sustiprinusių save ir įveikusių sunkius išgyvenimus.
Skaityti komentarus